Paulinos Mongirdaitės fotografijų klajonės

XIX a. antrosios pusės ir XX a. pražios pajūrio istorija neatsiejama nuo grafų Tiškevičių giminės.

1875 metais Kretingos dvarui tapus Juozapo Tiškevičiaus šeimos rezidencija, buvo rekonstruoti rūmai, oranžerijoje įkurtas garsusis Žiemos sodas, atnaujintas rūmų parkas. Rūmai ir parkas tapo vienu gražiausiu dvaru Kauno gubernijoje, čia svečiuodavosi ne tik valdžios atstovai, bet ir poilsiautojai iš Rytų Prūsijos bei Palangos kurortų. J. Tiškevičiui Palangoje įkūrus savo giminės vasaros rezidenciją, iki tol ramus žvejų kaimelis pamažu tapo gana modernus to laikotarpio kurortas.

Paulina Mongirdaitė XX a. 1 deš.

Apie 1885 m. į Palangą atsikėlusi P. Mongirdaitė ir 1889 metais čia atidariusi savo fotoateljė, pateko į kurorto kūrimo įvykių sūkurį, kurį įamžino savo fotografijose. Grafai Tiškevičiai netruko įvertinti šios energingos, profesionalios moters sugebėjimus, užsakę nufotografuoti Kretingos ir Palangos parkus bei išleisti fotografijų albumus. Taip 1890 m. buvo išleistas 50 fotografijų albumas „Kretynga“. P. Mongirdaitė tapo ir jų giminės asmenine fotografe, fotografavusi žmones, rūmus, parkus, giminės kasdienybę ir šventes. P. Mongirdaitė savo fotopaviljone 1899 metais įamžino ir pirmojo lietuviško spektaklio „Amerika pirtyje“ organizatorius bei aktorius.

Jos aktyvi profesinė veikla tęsėsi iki 1916 metų, vėliau ji susirgo sunkia liga ir 1924 m. mirė, palaidota Palangos kapinėse. Deja, jos kapas iki šių dienų neišliko.

Po pasaulį pasklidę šimtai ir tūkstančiai jos fotografijų bei atvirukų tapo ne tik gera, kviečianti apsilankyti Lietuvos pajūryje, reklama, bet ir neatsiejama jo istorinio bei kultūrinio paveldo dalimi.

Varšuva, Krokuvos priemiesčio g. Nr. 38 apie 1920 m. Namas, kuriame veikė dirbtuvės, – nuotraukoje dešinėje per vidurį. Šiandien neišlikęs.

Neseniai šių eilučių autorius, besidomintis Lietuvos pajūrio istoriniu ir kultūriniu paveldu, buvo maloniai nustebintas vienoje iš Vilniaus fotoateljė atsitiktinai pamatęs dvi stiklines fotoplokšteles su Lietuvos pajūrio vaizdais. Ant jų užrašyti lenkiški užrašai ir jų eilės numerius reiškiantys skaičiai sukėlė nuojautą, kad tai XX a. pradžioje P. Mongirdaitės darytos nuotraukos. Susisiekus su P. Mongirdaitės gyvenimo ir jos kūrybos tyrinėtoja, Kretingos muziejaus darbuotoja Jolanta Klietkute, paaiškėjo, kad šie projektoriams skirti fotostiklai buvo pagaminti Varšuvoje, nuo 1920 m. Krokuvos priemiesčio gatvės 38 name veikusioje „Pagalba mokyklai“ dirbtuvėse. Čia buvo gaminama apie 80 rūšių mokymo priemonių: prietaisų, įrenginių, skirtų mokykloms ir jų laboratorijoms. Tarp jų – ir projekcinis aparatas „Polon“. Kartu su juo mokymo įstaigos galėdavo įsigyti ir stiklinių fotoplokštelių su viso pasaulio miestų, kultūros ir istorinių paminklų bei gamtos vaizdais. Toje pačioje Varšuvos miesto gatvėje 50 numeriu pažymėtame name gyvenusi P. Mongirdaitės sesuo Zofija neabejotinai turėjo jos stiklo negatyvų ir fotonuotraukų, kurios buvo publikuojamos tuometinės Lenkijos laikraščiuose. Pvz., 1914 m. gegužės 30 d. leidinyje „Ziemia“ (liet. „Žemė“) publikuotas Zofijos dukters Noros Valickos straipsnis „Paląga“ (liet. Palanga“), kuriame buvo panaudotos ir P. Mongirdaitės darytos fotonuotraukos. Tikėtina, kad kai kurios iš jų anksčiau buvo perleistos Lenkijos kraštiečių draugijai, nes po jomis yra šios draugijos nuosavybę patvirtinantys užrašai.

P. Mongirdaitės fotonuotraukų stiklai.

Dalį P. Mongirdaitės nuotraukų galėjo įsigyti ir šalia sesers Zofijos namų įsikūrusi „Pagalba mokyklai“. Taip jos darytos ir padaugintos Lietuvos pajūrio nuotraukos kartu su projektoriais pasklido po tuometinės Lenkijos, tarp jų ir Vilniaus krašto švietimo bei kultūros įstaigas. Šių eilučių autoriui pavyko pasikalbėti ir su dabartiniu šių fotostiklų savininku, žinomu Lietuvos mokslininku, akademiku ir visuomenės veikėju, vienu iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigėju Antanu Buraču, kuris juos buvo atnešęs į fotoateljė, norėdamas savo namuose turėti padidintą Lietuvos pajūrio fotografiją. Jo žodžiais, šiuos fotostiklus jam apie 1988–1989 m. padovanojo viena garbaus amžiaus vilnietė, savo laiku tapusi vilniečio Adomo Pilsudskio turto dalies palikimo perėmėja. 1869 m. rugsėjo 25 d. Zalave, Švenčionių rajone, gimęs A. Pilsudskis, kurio brolis prieštaringai ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje vertinamas Juzefas Pilsudskis (1867–1935) buvo žymus Lenkijos valstybės veikėjas, karinis maršalas, 1920 metais sustabdęs Raudonosios Armijos žygį į Europą. A. Pilsudskis nuo 1901 m. gyveno Vilniuje, 1909–1932 metais dirbo Vilniaus miesto administracijos buhalteriu, buvo Vilniaus miesto tarybos narys, Vilniaus miesto viceprezidentas, o 1935 m. pradžioje išrinktas ir į Lenkijos Senatą. 1935 metų gruodžio 16 dieną miręs Varšuvoje, palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse prie pat kapinių tvoros, priešais jo brolio J. Pilsudskio širdies ir jo motinos Marijos kapą, šiandien gausiai lankomą iš Lenkijos atvykstančių turistų.

Adomas Pilsudskis, savo archyve saugojęs P. Mongirdaitės pajūrio fotografijų stiklus, apie 1930 m.

Neabejotina, kad A. Pilsudskiui, kuris buvo gana išsilavinęs žmogus, į jo rankas patekę fotostiklai su Palangos pajūrio vaizdais buvo artimi, o gal jie buvo ir prisiminimas iš ten, jei šiame pajūryje jam kada nors anksčiau teko pabuvoti.

P. Mongirdaitės apie 1905 m. nuo Šventosios pusės darytoje nuotraukoje matyti dar neapželdintos „laukinės“ kopos, pušimis apaugęs „Olandų kepure“ vadinamas Naglio kalnas – 15 metrų aukščio apie 1 km nuo jūros tilto į šiaurę nutolusi Baltijos pakrantės kopa. Nuotraukos kairėje pusėje galima įžvelgti Palangoje stovėjusio olandiško tipo medinio vėjo malūno siluetą ir sparnus, o nuotraukos dešinėje ties tiltu į jūrą matosi iškilęs triaukštis mūrinis Tiškevičių vilos „Komoda“ siluetas. Ši XIX a. pabaigoje grafo Felikso Tiškevičiaus užsakymu architekto Marijono Tolinskio suprojektuota triaukštė mūrinė vila kartu su vėliau pastatyta katalikų bažnyčia buvo viena ryškiausių ir ne tik iš jūros pusės matoma dominante, nes jų neužgoždavo dabartinės aukštos pušys.

P. Mongirdaitės fotografijose galima matyti, kaip tada atrodė pajūrio kopos. Jos kūrybiniame palikime išlikę nemažai jūros pakrantės vaizdų, kuriuos ji įamžino jūros pakrante keliaudama vienkinke brikele, kurioje tilpo gana masyvus totoaparatas su trikoju stovu bei cheminėmis fotomedžiagomis. Šioje fotografijoje įamžintos kopos šiandien neatpažįstamos, apaugusios išlakiomis pušimis. O anuomet, pučiant stipresniam vėjui, jo pustomas smėlis grauždavo mieste vaikštinėjančių žmonių akis. Žymaus pajūrio miškininko Marijono Daujoto (1891–1975) inicijuotas ir nuo 1926 metų pradėtas vykdyti kopų apsodinimas pušimis sulaikė pustomą smėlį bei sudarė palankias sąlygas Palangai augti ir tapti tokia, kokią ją matome šiandien.

Čia aprašyta tik viena po platųjį pasaulį pasklidusio P. Mongirdaitės kūrybinio palikimo klajonių istorija, o juk nuotraukų ir atvirukų buvo šimtai ir tūkstančiai. Istorijos sukrėtimuose bei jos verpetuose išlikę ir dar žmonių saugomi istorinio bei kultūrinio paveldo eksponatai pamažu sugrįžta į saugias vietas – muziejus, kur jie tikrai išliks ateities kartoms.

Akademikas A. Buračas šią vasarą taip pat planuoja aplankyti Kretingos muziejų, kad jam padovanotų P. Mongirdaitės kūrybinį palikimą menančius fotostiklus, taip užbaigdamas jų beveik 100 metų trukusias klajones...