Anoreksija

Jeigu kuriam jūsų yra tekę gyvenime badauti, žinote, kad alkis nevalgantį žmogų kamuoja tik kurį laiką - vėliau noras valgyti dingsta, atsiranda net organizmo pasipriešinimas, pasibjaurėjimas pačiu valgymo procesu, prisiversti nuryti kąsnį tampa neįmanomai sunku, o jei ir pavyksta,
skrandis nepriima, it būtum prarijęs visiškai nevirškinamą daiktą... Prasideda liga, kurios
pats žmogus dar nepastebi, suvokia ją kaip pergalę - juk kurį laiką dar pakanka ir jėgų, ir energijos, galima gėrėtis savo krintančiu svoriu, dailia figūra, džiūgauti išsivadavus iš ne visuomet estetiškų, neretai varginančių, daugybę laiko suryjančių virtuvės reikalų, didžiuotis savimi - ne vykdančiu, o keliančiu sąlygas gyvenimui...

Taip yra ir su dvasiniu maistu - kultūra, knygomis, maldomis, gilesnėmis nuo buities ir laiko apvalytomis mintimis... Nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atgavimo sukaustėme save griežčiausiomis dietomis - dvasiniam maistui tiesiog neturėjome laiko. Iš pradžių sakėme: “Kol griaudžia patrankos, lakštingalos tyli”, vėliau, kovų trimitams ir pergalės dainoms nutilus, visa galva pasinėrėme į ekonominius reikalus - kultūrą, meną juk turėjome visada, net ir žiauriausios sovietinės priespaudos laikais, o pinigų, blizgių daiktų ir holivudiniuose filmuose rodomų pramogų nebuvome turėję, todėl stūmėme lauk kultūrą į televizijos ekranų, viešojo gyvenimo, savo domesių paribius, savo racione ją pakeisdami domėjimusi madomis, bankų suvestinėmis, butų apstatymu, naujoviškomis dietomis ir plastinės chirurgijos naujovėmis...

Man labai neramu, kad šiandien jau nejaučiame dvasinio alkio. Kad šypsomės patyrę, jog aktoriai Lietuvoje vaidina tuščioms salėms, dailininkai parodas rengia svetur - čia nėra besidominčiųjų, seniai atpratome vaikščioti į knygynus, atpratome apie knygas net šnekėtis, aptarti matytus spektaklius, pasipasakoti, ką kiekvienam pavyko suprasti, atrasti, nebepatiriame mažų nušvitimų, nes jų neieškome, jų nelaukiame, jų nesiilgime...

Man labai neramu, kad net kultūros didžiūnų - Nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatų - paskelbimas šiandien - ne tik joks valstybinės reikšmės įvykis, ne tik jokia intriga visuomenei, bet ir visiškai mūsų dėmesio nevertas įvykis, o apvainikuotųjų pavardės mums reiškia ne ką daugiau nei pavardės loterijoje laimėjusiųjų aukso puodą. Neramu, kad įsimename tik žinutę: “Kažkam pasisekė - kažkas už kažką gavo pinigų”, nė nepasidomėję darbais, idėjomis, kurios buvo įvertintos...

Mes puikiai jaučiamės šiandien vietoj šalies ir pasaulio kultūros šedevrų čiaumodami “Auksinius svogūnus” ir realybės šou projektus ir nė nesuprantame, kad esame skriaudžiami, marinami badu.

Nepaliaujamai lieknėjanti, dailiafigūrė Lietuva tampa vis patrauklesnė, vis lengviau prieinama manekenių pirkliams, visais laikais klestėjusiems pasaulio tuštybės mugėje.

Ir baisiausia, kad nė vienas iš tų pinigais ir valdžia aptekusių pūzrų niekada, net alpstant mūsų gražuolei nuo išsekimo, nepasakys nuoširdžios ir gyvybiškai svarbios tiesos: “Vaikeli, sergi”.

Rimvydas STANKEVIČIUS, "Respublika"