Kaip teisingai yra pastebėjęs Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras, žalgirietis ir geras mano bičiulis Rolandas Paulauskas plačioji visuomenė dalijasi į dvi dideles kategorijas: į tuos, kurie kalba, ir į tuos, kurie klauso. Tarp tų, „kurie kalba“ patenka politikai, menininkai, filosofai, istorikai, žurnalistai ir kiti, visuomenėje gerai matomi bei jos nuomonę įtakojantys, žmonės. Jie ir sudaro tai, ką paprastai vadiname elitu (iš prancūzų élite – geriausias, rinktinis). Elitui priskiriamų veikėjų, palyginus su likusia visuomenės dalimi, yra pakankamai nedaug, bet būtent jų rankose ir susitelkia valdžia (nebūtinai tiesioginė), nusidriekianti per įvairias visuomenės ir valstybės gyvenimo sferas. Egzistuojant atsakingam, savo atsakomybę tautos atžvilgiu jaučiančiam elitui, tai yra tik pozityvus reiškinys, tačiau ką daryti jei taip nėra? Ką daryti, jei elitas išsigimsta arba, kaip yra nutikę daugybę kartų istorijoje, nutolsta ar net atsiskiria nuo likusios visuomenės? Kas tada laukia tautos?
Kaip taisyklė, viršuje išvardinti procesai, paprastai ištinka pačią galingiausią sudedamojo tautos elito dalį – politinį elitą. Suprantama, į neigiamą pusę pasikeisti arba nuo tautos nutolti gali ir kitų rūšių elitas – kultūrinis, sportinis, intelektualinis, mokslinis, tačiau tiktai politinio elito įtakoje; juk būtent šis savo rankose sutelkia realią valdžią. Taigi šioje vietoje labai tinka pasakymas, jog „žuvis genda nuo galvos“.
Deja, tenka konstatuoti, jog tam tikra prasme pati politinio elito prigimtis susijusi su atsiskyrimu nuo jam tariamai nepriklausančių. Prisiminkime, kad ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK); kas pirmieji pakeitė savo kalbinį rūbą ir prakalbo lenkiškai, kas atsisakė tautos tradicijų? Kas taip geidė europietiškų privilegijų, kad dėl jų palaipsniui paaukojo visos valstybės interesus? Esu nepataisomas optimistas, tačiau negaliu nematyti to, jog panašūs procesai vyksta ir dabar. Ir jau kurį laiką. Žvelgdamas į praeitį, galiu pasakyti, jog tik Sąjūdžio laikais, griūnant komunistinei ideologinei konstrukcijai, tarp tuometinio tautos elito ir likusios tautos dalies vyko normalus visuomeninis dialogas – kokiu keliu eiti, kaip elgtis, kaip pasiekti, kad visiems būtų geriau. Tačiau ir tai trūko tik du, daugiausiai tris metus, kadangi atgavus nepriklausomybę jau 1992-1993 m. pradėjo matytis aiški liberalios ideologijos persvara. Į klausimą ar tai vyko dėl to, kad liberali ideologija buvo teisingesnė, ar dėl to, kad ji jau tada buvo geriau apmokama gali būti atsakyta žvelgiant į toliau sekusius procesus – privatizacijos virtimas į „prichvatizaciją“, „Williams“ istorija, Lietuvos komercinių bankų griūtis, indelių nuvertėjimas, tautinės mokyklos sužlugdymas, monopolijų įsigalėjimas, smulkaus verslo nustekenimas ir taip toliau, ir panašiai. Atsakymas turbūt aiškus.
Šie daugelio mūsų pačių kailiu patirti procesai sudarė sąlygas atsirasti prarajai tarp valdančiųjų ir valdomųjų. Ir ši praraja nenumaldomai gilėja. Jei netikite manimi, paklauskite bet kurio balsuoti rinkimuose nebenorinčio žmogaus, kodėl šis savanoriškai atsisako šios įstatymu jam suteiktos teisės? Arba kitas pavyzdys, mūsų gerbiamas premjeras Andrius Kubilius su malonumu skraido po įvairiausius Briuselio organizuojamus renginius, lankosi reprezentatyvaus pobūdžio, paprastai jokio rezultato neduodančiose konferencijose, tačiau Lietuvą nesenai nuniokojus škvalams, audroms „nesugebėjo“ net nuvykti į stichinių nelaimių nuniokotas vietas ar viešai tarti palaikymo žodį. Apie rimtesnius žingsnius net nekalbu. Arba prisiminkite liūdnai pagarsėjusią mokesčių keitimo naktį; per vieną naktį buvo apversta kone visa šalies mokesčių rinkimo sistema, o tautai apie tai nė šnypšt. Kyla klausimas – kodėl dabartiniam politiniam elitui yra svarbiau bendrauti su Europos elitu, nei palaikyti elementarią, atsakomybės principais grįstą, komunikaciją su savo tauta? Labai gerai atsimenu seną lietuvišką filmą „Julius Janonis", kuriame vienas proletaras dėsto, kodėl jam rusų „mužikas“ yra daug artimesnis bei mielesnis nei savas ponas. Deja, tenka pripažinti, jog pradedu jį suprasti.
Kitas mūsų dabartinio politinio elito požymis – uždarumas. Tai tarytum uždaras, jokių „prašalaičių“ net artyn neprisileidžiantis ratas. Norėdami ir toliau jame saugiai tūnoti, politinio elito atstovai sakosi atstovaujantys pažangioms, kosmopolitinėms idėjoms, o visus joms nepritariančius ar apskritai ką nors pasakyti turinčius, bet už „rato“ ribų esančius žmones greitai „apklijuoja“ marginalų, radikalų, fašistų, utopininkų ir kitomis etiketėmis. Kita vertus, toks susvetimėjęs politinis elitas paranojiškai vis tiek siekia išlaikyti valdžią ir kitose visuomeninio gyvenimo sferose; būtent dėl šios priežasties matome politikus savo retorika prisiimančius istorikų, filosofų, ekonomistų, mokslininkų, kultūros veikėjų vaidmenis. Tokių būdu nuomonių spektras neišvengiamai siaurėja, visuomenė pasyvėja, o politinis elitas ir toliau „būjoja“.
Pavojus, šioje vietoje, yra tame, kad išsigimstant politinei sistemai, o elitui vis labiau atsiskiriant nuo jį „pagimdžiusios“ tautos didėja nepageidaujamos valdžios centralizacijos pavojus. Net gi yra toks pasakymas – ką sugadina demokratija, galima ištaisyti tik diktatūra. Pagalvokime, kodėl Dalia Grybauskaitė turi tokį pasisekimą? O gi todėl, kad tautai susidaro vaizdas, jog ji yra stiprios rankos politikos šalininkė. Ji greitai šneka, trumpai aiškina, mėgsta griežta toną ir palyginti (su kitais) greitai nusprendžia. Viskuo nusivylusiai tautai šios savybės imponuoja ir ji natūraliai linksta prie jas įkūnijančio lyderio. Deja, istorija yra ne karta įrodžiusi, jog valdžia sutelkta vieno arba kelių žmonių rankose paprastai nieko gero neduoda. Tačiau svarbu suprasti, jog vadinamasis stiprios rankos ieškojimas yra reakcija, kurios neišvengsime esant dabartinei politinei bei socialinei situacijai ir valdant dabartiniam politiniam elitui. Viešojoje erdvėje vis girdisi balsai, kad taip gyventi toliau negalima, kad reikia radikalių permainų. Prieš penkerius bent jau asmeniškai nieko panašaus nesu girdėjęs, tad tampa akivaizdu, jog išgyvename sisteminę krizę. Šioje vietoje, mums belieka dvi alternatyvos: užmegzti dialogą su visa visuomene ir pasitelkus visas intelektualias tautos galias atrasti sprendimą dabartinei krizei arba savo kailiu patirti jos neišsprendimo pasekmes. Deja, tenka konstatuoti, jog dėl ydingos politinės aplinkos dabartinis politinis elitas nėra pajėgus to atlikti.
Šiuo požiūriu, manau, itin svarbus yra elito kokybės valdymas. Tautai yra būtinas ne tik stiprus, bet ir atsakingas, jai atskaitingas elitas, ir tai ypač pasakytina apie politinį elitą. Jeigu nebus tautai palankia, priimtina linkme mąstančio žmonių būrio, kuris duotų labai aiškią kelio kryptį ar bent jau viltį, kad tokia kelio kryptis gali būti, mūsų visų laukia liūdni laikai. Kita vertus, sekanti mūsų viltis bei alternatyva dabartiniam politiniam elitui galėtų būti intelektualų elitas. Deja, panašu, jog intelektualų elitas taip pat kol kas neturi alternatyvaus valstybės ir jos ateities suvokimo. Todėl jeigu dabar manęs paklaustumėte, koks yra pagrindinis lietuvių, kaip tautos interesas, mano atsakymas būtų vienareikšmis – švietimas. Be jo, galime net nesvajoti, kad kada nors turėsime normalų, tautos interesus atstovaujantį politinį, intelektualinį ar bet kokio kito tipo elitą. Privalome atkurti tautinę mokyklą, iš užsienių sugrąžinti savo jaunąją kartą, įgyvendinti žmonių lūkesčius atitinkančią, o ne vargingesnę tautos dalį diskriminuojančia švietimo sistemą. Švietimas yra būtinas, kad visuomenė būtų atsparesnė ir sugebėtų atskirti pelus nuo grūdų, kad žmogus galėtų kritiškai įvertinti ant „bačkos“ užsilipusį „politikierių“, t.y. kad kiekvienas gebėtų politine prasme apsiginti ir galiausiai išsirinktų tą, kuris jo interesus tikrai atstovaus. Esant dabartinei situacijai, tik tokiu būdu įmanoma padėti pamatus tautos interesus atitinkančio elito susiformavimui.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą