Aš nežinau, ką prasmingo savo dabartinėse pareigose nuveikė ūkio ministrė Birutė Vėsaitė per tris pirmuosius įtemptus darbo mėnesius. Faktas: savo požiūriu į Lietuvos energetikos sektoriaus raidą ji taip esmingai išgąsdino visus bent kiek racionaliau mąstančius politikus opozicijoje ir opozicijoje, šios srities ekspertus ir specialistus, kad radosi neįtikėtinas įvairių požiūrių konsensusas. Vos pernai rudeniop ūkio ministerijai perleisti komercinės energetikos reikalai buvo skubiai iš ten evakuoti į finansų ministeriją.
Sutarimas dėl to buvo toks aiškus, kad viešojoje erdvėje neatsirado nė vieno svaraus balso iš politinės kairės arba dešinės, kuris klyktų, esą energetikos atėmimas iš p. Vėsaitės rankų yra nesąmonė. Bent kiek arčiau su ta sritimi susijusiems žmonėms greičiau buvo aišku, kad daug didesnė nesąmonė (jei ne nusikaltimas) būtų buvus patikėti energetikos sektorių šiai politikei.
Žinoma, jei nekreiptume dėmesį į iš kažkurių socialdemokratų partijos gilumų į paviršių išplaukusią ir gausiai padaugintą „špargalkę“, kurioje buvo vardijamos tikros, o dar greičiau tariamos finansų viceministro Aloyzo Vitkausko, kurio kuruojamoje sferoje po skubios evakuacijos atsirado komercinė šalies energetika, nuodėmės. Toksai žemo lygio anoniminis politinis „bajeris“, labai atsiduodantis kvapeliu iš tų laikų, kada prieš neįtinkančius, nepatogius veikėjus, nekalbant apie disidentus, panašiai veikdavo žemesnio lygio klerkai iš komunistinių struktūrų. Žinoma, dar ir sovietų saugumiečiai. Tiesą sakant, šiuo metodu naudojasi ne tik socialdemokratų, bet ir kitų partijų dumblas.
Kaip tatai daroma, esu patyręs savo kailiu. Kažkada, daugiau nei prieš dvi dešimtis metų tada jau savo dienas baigiančioje „Glavlito“ (o gal jau Spaudos kontrolės valdyboje ar kaip ji ten vadinosi) įstaigoje man įkišo 1952 metais rašytą disidento Antano Terlecko anketą. Jis buvo priimtas į darbą cenzoriumi ir atsakydamas į standartinį anais laikais klausimą – „Ar abejojote Partijos ir Vyriausybės politikos teisingumu“ – įrašė: „Neabejojau“. Likimo ironija p. Terlecko darbo „Glavlite“ kelias pokario laikais buvo susikirtęs su kito žymesnio veikėjo – komunistų fundamentalisto ir 1991 m. perversmininko Juozo Kuolelio. Trumpiau tariant, toji pakiša man – tada geltonsnapiui žiniasklaidos žąsinui – pasirodė esanti tikras smagumėlis, todėl, kaip man tada atrodė, parašiau pirmo laikraščio puslapio vertą tekstą su pavadinimu „Lygūs ir drauge“ (tautinio atgimimo laikais tokį šūkį buvo pasirinkę ortodoksiniai komunistai). Dėl ko iki šiol tyliai atgailauju, nes net nepasidomėjau, kuo iš tikrųjų 1952 m. užsiėmė p. Terleckas.
Su p. Vėsaite šis lyrinis nukrypimas tiesiogiai neturi nieko bendra. Tačiau „špargalkių“ ir pakišų kvapą dažnai užuodžiu kaulų smegenimis. Šiek tiek žinodamas, kaip gimsta tokie „dokumentai“, neturiu jokios abejonės dėl dilemos. Arba p. Vėsaitė atstovauja reikšmingą dalį socialdemokratų, arba reikšminga dalis socialdemokratų p. Vėsaite manipuliuoja. Ir iš tikrųjų labiausiai klysta premjeras Algirdas Butkevičius, jeigu išties mano, kad iš pirmo žvilgsnio nesąmoningi beigi periodiškai pasikartojantys p. Vėsaitės pareiškimai apie energetikos sektoriaus aktualijas, yra „jos asmeninė nuomonė“.
Būtent šitaip premjeras aiškino viešus ūkio ministrės svarstymus apie „Hitachi“ projekto netinkamumą Lietuvai“, taip pat galimybę svarstyti ES III energetikos paketo įgyvendinimo (juo reikalaujama iš AB „Lietuvos dujos“ išskirti gamtinių dujų perdavimo vamzdynais verslą, kad dujų transportavimas ir pardavimas vartotojams nebūtų sutelktas vienose rankose) atidėjimą vėlesniems laikams. Antrąjį pareiškimą lietuviškoji, rusiškoji ir net angliškoji žiniasklaida šiek tiek padailino. Tačiau to, manau, užteko, kad į jį atkreiptų dėmesį ne tik „Gazprom“, bet ir Europos Komisija, kurios pareigūnus vos prieš keletą savaičių premjeras įtemptai mėgino įtikinti apie svarbiausių energetikos politikos nuostatų tęstinumą.
Sąmokslų teorijų vystymo mėgėjai, be jokios abejonės, atkreips dėmesį į tai, kad p. Vėsaitės pareiškimai vėl pasipylė premjero susitikimų su Rusijos premjeru Dmitrijumi Medvedevu ir „Gazprom“ valdybos pirmininku Sankt Peterburge, kurie buvo numatyti penktadienį, išvakarėse. Sąmokslų aiškintojai sunkiai susilaikytų nepateikdami versijos apie tai, kad p. Vėsaitė vaidina kur kas svarbesnį vaidmenį socialdemokratų politikoje, nei netašyto kvailelio (kaip mėgsta pateikti žiniasklaida).
Todėl norėtųsi, kad p. Butkevičius šia proga pasisakytų aiškiau bei išsamiau nei eilinį kartą vienam savo kabineto narių suteikdamas teisę į „asmeninę nuomonę“ dėl nežinojimo „visos informacijos“.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą