Šią bendrą antinacionalinę valiutą eurą išrado prancūzai su vokiečiais. Eurą boikotavo Didžioji Britanija, Danija ir kol kas jo neįsiveda grupė kitų Europos Sąjungos šalių. Prieštaringą eurą ruošiasi įsivesti ir Lietuvos vyriausybė. Kam buvo sukurtas euras? Ar tikrai Lietuvai yra naudinga įsivesti eurą?
Kodėl buvo sukurtas euras?
Po to, kai griuvo Berlyno siena, buvo akivaizdu, kad Rytų ir Vakarų Vokietija vėl susivienys ir taps viena galinga šalimi. Tokia Vokietijos susijungimo galimybė ir istorinis Vokietijos ekspansionizmas baugino Europą. Europos vyriausybės nebuvo patenkintos matydamos buvusią nacistinę Vokietiją vėl suvienytą.
Euro, kaip ir pačios Europos Sąjungos (ES) idėja - jei tautos daugiau tarpusavyje prekiaus ir dalinsis savo institucijomis, tuomet jos mažiau norės kariauti. Bendradarbiavimas yra geriau nei kasdieninė priešprieša.
Daugelis euro architektų, tokių kaip buvę ES Komisijos prezidentai Žakas Deloresis (Jacques Delors) ir Žakas Santeris (Jacques Santer), Prancūzijos prezidentai Fransua Miteranas (Francois Mitterrand) ir Žakas Širakas (Jacque Chirac), buvęs Vokietijos kancleris Helmutas Kolis (Helmut Kohl) - išgyveno II pasaulinio karo padarinius.
Tad vienintelė alternatyva, kurią matė Europos vyriausybės, buvo užtikrinti, kad suvienyta Vokietija netaptų izoliuota kitų valstybių priešakyje. Vokietija turėjo tapti integruota ir sueuropietinta šalimi. Prancūzijos prezidentas F. Miteranas "europietizuodamas" Vokietiją mąstė viena kryptimi: Vokietijos valiutą markę siekė pakeisti nauja europietiška valiuta - euru. Buvo galvojama, kad tokiu būdu buvusi nacistinė Vokietija bus atvesta į "demokratinę" Europą.
Tačiau Vokietijos valdžia pateikė išankstines sąlygas: įkurti finansinę valdžią - Europos centrinį banką (ECB), kuris galėtų valdyti ir administruoti eurą ir kurio tikslas būtų mažinti infliaciją. Pats ECB turėjo būti didelėje Vokietijos centrinio banko "Deutsche Bundesbank" įtakoje.
Kita Vokietijos sąlyga buvo sukurti Stabilumo paktą (ang. Stability Pact), kuris galėtų įvesti finansinę drausmę euro zonos šalims. Jos šalių biudžeto deficitas turėjo likti mažesnis nei 3 proc. BVP, netgi ir ekonominio nuosmukio laikotarpiais.
Norint suprasti, kodėl kitos Vakarų šalys priėmė šias Vokietijos sąlygas, turime suprasti, kad neoliberalizmas, prasidėjęs JAV prezidento Ronaldo Reigano ir Didžiosios Britanijos ministrės pirmininkės Margaret Tečer valdymo laikais, buvo dominuojanti ideologija Vakarų Europos šalyse.
Pagrindinis neoliberalaus kapitalizmo dogmos principas - Volstryto finansinės mafijos sugalvota "laisvoji rinka", t. y. kiek tik įmanoma sumažinti valstybės vaidmenį ekonominėje ir socialinėje politikoje, panaikinti paramą ir subsidijas viešajam sektoriui, skatinti privatų finansavimą kaip vienintelį būdą, kuris stimuliuotų ekonomiką. Šiuo požiūriu pagrindinis ekonomikos variklis turėtų būti eksporto augimas.
Tačiau ekonomiškai silpnesnėms ES šalims, tokioms kaip Lietuva, iš eksporto gaunamų pajamų neužtenka nei socialinėms programoms, nei užsienio skoloms padengti. Tai ir yra euro finansinių problemų šaknys.
Kai buvo sukurtas euras, markė pačios Vokietijos prašymu buvo devalvuota, o ekonomiškai silpnesniųjų šalių valiuta buvo per daug sureikšminta. Tai padarė Vokietijos eksportą labiau konkurencingą kitose ES šalių rinkose, o ekonomiškai silpnesnėms šalims, tokioms kaip Graikija, Portugalija, Ispanija, Centrinės ir Rytų Europos šalys, tai buvo didelis ekonominis smūgis.
Šioms šalims susidarė didelės vidaus ir užsienio skolos dėl nesugebėjimo konkuruoti privačiame sektoriuje (bankininkystėje, statybose, pramonėje ir prekyboje). Negalėdamos konkuruoti su stipriai ekonomiškai išvystytomis šalimis silpnesnės šalys tapo Europos centrinių valstybių (Vokietijos, Prancūzijos, Nyderlandų, Belgijos, Austrijos, Liuksemburgo) skolininkėmis.
Centrinis bankas nėra Centrinis bankas
Eurą valdo ir administruoja Vokietijos Frankfurto mieste įkurtas Europos centrinis bankas. Jis kaip nepriklausomas bankas turi išskirtines teises vykdyti monetarinę politiką.
ECB turi teisę spausdinti pinigus ir už juos pirkti vyriausybių obligacijas, užtikrinti, kad palūkanų normos šioms obligacijoms būtų priimtinos.
Centrinis bankas turi saugoti šalį nuo finansinių rinkų spekuliacijų. Tačiau ECB, deja, to nedaro. Šalies palūkanų norma kai kuriose ES šalyse staigiai pakyla todėl, kad ECB neperka nė vienos šių šalių skolos ganėtinai ilgą laiką. Ispanija ir Italija tai jau patyrė.
Deja, ECB daug pinigų skolina privatiems bankams labai mažomis palūkanų normomis (mažesnėmis, nei 1 proc.), už kuriuos tie privatūs bankai perka valstybės obligacijas ir vėliau gauna labai aukštas palūkanas (nuo 6 iki 7 proc. Italijoje ir Ispanijoje). Taip privatūs bankai uždirba didžiausius pinigus.
Pavyzdžiui, 2011 m. pabaigoje ECB paskolino daugiau kaip milijardą eurų privatiems bankams, pusę iš jų - Ispanijos ir Italijos bankams. Šis viešojo fondo pinigų pervedimas (ECB yra viešoji institucija) privačiam finansiniam sektoriui buvo pateisinamas tuo, kad tokia pagalba buvo reikalinga išgelbėti komercinius bankus, taip pat buvo pasiūlyta suteikti kreditus mažoms ir vidutinėms verslo įmonėms bei prasiskolinusioms šeimos verslo įmonėms. Vis dėlto lengvatiniai kreditai šioms įmonėms taip ir nepasirodė. Tad šeimos ir kitos verslo įmonės toliau išgyveno sunkumus gaudamos kreditus.
Kartais ECB perka vyriausybių obligacijas antrinėse rinkose iš tų valstybių, kurios turi finansinių problemų, bet jas perka beveik paslapčiomis, labai mažomis apimtimis ir labai trumpiems laiko periodams.
Finansinės rinkos gerai supranta šią situaciją. Dėl to aukštos vyriausybės obligacijų palūkanos kuriam laikui krenta žemyn, kai ECB jas perka, o po to vėl kyla, taip padidindamos šalių finansines skolas.
ECB turėtų viešai paskelbti, kad jis neleis vyriausybės obligacijų palūkanoms viršyti tam tikro lygio, taip užkirsdamas kelią finansinėms rinkoms spekuliuoti vyriausybių obligacijomis. Tačiau ECB to nedaro, taip palikdamas šalis neapsaugotas nuo finansinių rinkų spekuliacijų.
Šioje situacijoje susitarimas, kad, pavyzdžiui, Ispanija, Italija ar Lietuva privalo sumažinti savo šalies biudžeto deficitą, jog atgautų pasitikėjimą finansinėmis rinkomis, yra nesąžiningas. Ispanija mažino savo šalies biudžeto deficitą, bet jos obligacijų palūkanos augo, taip patvirtindamos, kad ECB nėra finansinės rinkos institucija, kuri galėtų nustatyti būsimą palūkanų normą.
ECB artimai bendradarbiauja su Tarptautiniu valiutos fondu (IMF). Šie didieji pasaulio bankai priima įvairius globalinės reikšmės sprendimus. TVF ir ECB politika reikalauja sumažinti gyvenimo standartus, pakelti ar keisti mokesčius, vykdyti griežtą biudžeto taupymo politiką ir verčia parduoti valstybės turtus, žaliavas, naftą, dujas pačiomis žemiausiomis kainomis. Euro zonos šalys, kurios nesilaiko šių reikalavimų, susilaukia sankcijų iš ES Teisingumo Teismo.
Tuo pačiu metu Mastrichto sutartis (kuri vėliau buvo perrašyta ir ES šalių parlamentų ratifikuota tapo Lisabonos sutartimi) reikalauja kitas ES nares perduoti savo monetarinę ir fiskalinę valdžią Briuseliui. Tos šalys, kurios pažeis šį susitarimą, galimai bus nubaustos.
Taigi, ECB tarnauja ES finansinėms rinkoms, o euro zonos šalių vyriausybės yra visiškai priklausomos nuo privataus finansinių rinkų sektoriaus (komercinių bankų, vertybinių popierių biržų ir pan.). Tad ECB visai nėra Europos Sąjungos centrinis bankas.
Kas kontroliuoja Europos finansinę sistemą?
Teoriškai valdyti ir administruoti eurą buvo numatytas ECB. Tačiau eurą ir Europos finansinę sistemą iš tikrųjų valdo Vokietijos centrinis bankas "Deutsche Bundesbank".
Tokia įtaka, kuri beveik prilygsta kontrolei, buvo daugelio Vokietijos vyriausybių, ypač Šrioderio (Schröder) socialdemokratų vyriausybės (2010 m. programos) priimtų sprendimų pasekmė ir buvo tęsiama kanclerės Merkel konservatorių Vyriausybės, kuri didelį dėmesį skyrė eksporto sektoriui, kaip pagrindiniam ekonomikos varikliui.
Dėl Vokietijos didelio dėmesio į eksportą orientuotai pramonei, Vokietijos bankai sukaupė didžiulius kiekius eurų. Ir užuot šiuos eurus panaudoję Vokietijos darbininkų atlyginimams kelti, Vokietijos bankai eksportavo šiuos eurus, investuodami euro zonos pakraščiuose.
Šios investicijos sukėlė didelį nekilnojamojo turto burbulą Ispanijoje, iš dalies ir Lietuvoje. Be Vokietijos bankų pinigų komerciniai bankai nebūtų finansavę šio burbulo, kuris buvo paremtas didele spekuliacija.
Parengta pagal www.alkas.lt
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą