Klaipėda pamažu, bet tvirtai tampa teatriniu miestu. Čia svečiuojasi garsūs ir seni kitų šalių teatrai, rengiama vietinio teatro repertuaro peržiūra – vyksta teatrinė manifestacija. Ir svarbiausia, kad teatras į spektaklius sukviečia visą teatrinę miesto visuomenę. Miestas švenčia. Tokioje šventėje aiškiai pasimato ne tik miesto teatro reikšmė ir lygis – taip ugdomas dvasinis bendruomenės susitelkimas, savumo jausmas, bendra atsakomybė už miesto kultūrinį veidą: tai mūsų teatras ir mūsų miestas. Tai yra mūsų laikų kultūros reiškinys.
Šių metų Klaipėdos teatrinis pavasaris suskilo į dvi vitrinas: lietuviškąją ir tarptautinę. Visi respublikos teatrai gali bendrauti su užsienio ir respublikos vertintojais, plečiasi tarpusavio ryšiai. Klaipėda kaip lygi, nesidrovėdama stoja greta pasaulinio lygmens miestų. Lietuvai pristatoma Graikijos, Lenkijos, Belgijos, Čekijos, Prancūzijos, Vokietijos, net Korėjos kultūra.
Nacionaliniam teatrui atstovauja patys didžiausi mūsų teatrinės minties grandai (E. Nekrošius, J. Vaitkus, O. Koršunovas) ir jaunųjų režisierių karta (V. Masalskis, A. Šeiko, P. Ignatavičius, E. Kazickaitė, A. Areima, P. Markevičius).
Teatro veidą kuria dramaturgai. Klaipėdos dramos teatras užsiaugino savą dramaturgą. Turėjome Balio Sruogos dramą, Juozo Grušo ir Justino Marcinkevičiaus filosofinę dramą, Petro Vaičiūno, Kazio Sajos komediją, o dabar jau reikia kalbėti apie Gintaro Grajausko naują teatro kalbą. Jo teatras prasidėjo Beno Šarkos teatriniuose bandymuose „Gliukų“ teatre. Taip atsirado ir iš ten į didžiąją sceną atėjo „Rezervatas“, „Brunonas ir barbarai“. Jau tada buvo matyti rimtos dramaturgijos apraiškos, o pjesės „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ ir „Pašaliniams draudžiama“ jau akivaizdžiai brandaus dramaturgo darbai. Šių metų festivalyje Klaipėdos teatras pristato naujausią Grajausko pjesę „Kas prieš mus“. Spektaklyje susitinka europinio lygio pajėgos – Jonas Vaitkus, Vytautas Narbutas, Rolandas Kazlas, Rimantas Pelakauskas, Eglė Barauskaitė... Kalbama apie politiką mene. Kurti ir valdyti – du skirtingi dydžiai, gal net antagonistiški. Tai spektaklis – perspėjimas. Tik koks ir kam? Kultūros sandūra su nekultūra? Matome, kaip būna, bet nepastebim, kaip tas blogis ateina, kokiais būdais užgimsta ir vystosi. Jau pirmose scenose Kazlas yra toks ir kitaip elgtis nebegali. Mus labiau domintų eiga. Kartais atrodo, kad talentingai piešiamas ne procesas, o išorinis blogio paveikslas.
Eimuntas Nekrošius Klaipėdos teatre – Sauliaus Šaltenio „Kalės vaikai“. Šis režisierius moko skaityti teatrą. Jis visada kalba ženklais. Žiūrėti tokius spektaklius reiškia mokėti tuos ženklus skaityti. Reikia išmokti juos atpažinti. Varpininkas (D. Meškauskas) nuo pat pradžių iki spektaklio galo po sceną valkioja, mėto rąsto nuopjovą, kaladę. Tai per visą spektaklį einantis meninės kalbos ženklas. Prisimenu, studijų metais Nekrošius į sceną etiudui atsinešė eglės išvartą, tikrą medį, ir pjūklu ėmė ją dalyti gabalais. Medis įvairiomis formomis eina per visą jo kūrybinį gyvenimą. Tai negali būti be prasmės. Kokia jo prasmė?
Ženklų skaitymo jau yra mokęs vyskupas Motiejus Valančius. Maldaknygėje „Auksinis altorius“ jis mišių maldas paaiškino piešinėliais. Žmogus mato, kaip kunigas atnašaudamas mišias, arba atkurdamas Kristaus dramą, daro daug veiksmų, naudoja daug ženklų, bet nesupranta jų prasmės. Vyskupas įklijuoja maldyne paveikslėlius, kaip kunigas prie altoriaus nusilenkęs meldžiasi, daug sykių žegnoja apeiginį kieliką, kelia aukštyn ostiją. Prie paveikslėlių Valančius prideda glaustus paaiškinimus: „ Kai kunigas eina prie altoriaus, mislyk, Kristų einant į Alyvų daržą; kai daug kartų žegnoja kėliką, mislyk, kad Jėzų kryžiavoja; kai iškelia ostiją, mislyk, kad Jėzų pakėlė ant kryžiaus; kai kunigas žmones žegnoja, mislyk, jog Viešpats Jėzus Šv. Dvasią mokytiniams atsiuntė...“ Tai lyg pirmoji teatrologinė reginio, Kristaus dramos, recenzija.
Prieš daug metų, melioratoriams nugriovus mano tėvų sodybą, atsipjoviau seno trobos sienojo kaladę, ir ji iki šiol visur keliauja su manim, iš vienų namų į kitus. Negaliu paaiškinti kodėl, bet žinau, kad man to reikia. Visai nenustebau pamatęs, kad Nekrošius panašią kaladę valkioja spektaklyje „Kalės vaikai“: ji ir pagalvė mirusiam Donelaičiui,
ir pasostė, ir svaidyklė, ir užuovėja, ir palaipa...Našlei atneša į popierių susuktas lyg ir gėles, bet jos glėbyje gėlės virsta Šventmarės kalavijais, kančios ženklu. Pūgą atstoja baltos dulkės stiklainiuose. O baltosios kalės, iki mirties ginančios namus, egzekucija yra paties Donelaičio gyvenimo parabolė.
Labai ryškūs ir įdomūs aktoriniai darbai. Geriausias pavyzdys – Nijolės Sabulytės ir Donato Švirėno sukurti personažai. Tiesą sakant, neteko matyti, kad jų darbai būtų kada neįdomūs. Bet vis dėlto čia jiedu, turėdami gana taupią dramaturginę medžiagą, pranoko savo galimybes. Kristijono motinos vaidmuo visai epizodinis, bet aktorė sugeba pakelti jį iki epinio lygmens – girdisi išdegintos žemės balsas, arba tas gyvenimas, kuris buvo ir formavo Donelaitį. O Švirėnas, paeiliui žaisdamas trijuose asmenyse (elgeta, buvęs teisėjas, ponaitis Maras) demonstruoją aukštąjį pilotažą – išmonė, saikas, stiliaus pajautimas. Nuo demonstratyvaus asketiškumo iki žonglieriško dekoratyvumo „vaišinantis“, surenkant likučius nuo ponų stalo.
Lyg nepastebimai, lyg savaime spektaklis įgyja universalumo, pasidaro daugiareikšmis.
Panašiai užkoduotas ir perskaitomas ir kitas Nekrošiaus spektaklis „Jobo knyga“ („Meno fortas“). Spektakliai mums palikti kaip didžiojo menininko testamentas. Ir laimė, kad aktorių sąžiningumas ir dorumas vis dar tebesaugo juos tokius, kokius paliko metras. Šiuo spektakliu režisierius pasako, kad teatras slypi ne daiktuose, o tarp daiktų. Scenoje paprastas dabartinis rašomasis stalas, kelios laidais suraizgytos elektros lemputės, aliuminis virtuvės puodelis, kelios rieškučios skaldos ir vienas obuolys. Viskas. Bet greta atsistoja Didelis Aktorius – Remigijus Vilkaitis – ir įvyksta stebuklas. Rašomasis stalas įgyja prasmių, kurios tolimos nuo jo paskirties. Ir nepagalvotum, kad banalūs stalčiai gali pažadinti ir užpildyti erdvę, gali skraidyti ir sugrįžti... Bukletai skelbia, kad spektaklyje sprendžiama „žemiškojo gyvenimo prasmės ir amžinybės suvokimo dilema“. Iš tikrųjų žmogaus tikėjimas metamas į išbandymų žaizdrą, kaunasi su neviltimi ir nugali. Gal tai mūsų kova už laisvę: išvyti, ištremti, nužudyti mūsų prezidentai, ant bruko pamesti sumaitoti mūsų broliai ir pagaliau vėl Nepriklausomybė. Kiekvienas žiūrovas gali rasti savą atitikmenį.
Nekrošiaus spektakliai dažnai turėdavo kelias redakcijas. Dabar Jobui Nelabasis dovanoja obuolį, Dievas paskolina peilį ir Jobas pjausto, valgo. Aš esu matęs ir šiek tiek kitokį šio spektaklio finalą. Dievas už ištvermę leidžia dovanoti kankiniui obuolį, ir Jobas jį tiesiog suryja – susmenga pirštai, lupa dantimis, tykšta obuolio sultys. Kažkoks gyvybingumo gaivalas. Per obuolį pasako daugiau nei Šventraščio tekstu, atidengiama galinga jausmų erdvė. Tik tokiame spektaklyje suvoki, kas yra aktoriaus talentas.
Išskirtinai įdomus Nacionalinio dramos teatro spektaklis „Durys“ (rež. Jo Strømgren). Dar labiau svarbu, kad tai Norvegijos menininkų darbas. Mums tai lyg ir nauja: nebėra vieningo siužeto. Sąmoningai. Žiūri lyg aktorinio meistriškumo tobulos technikos egzaminą. Spektaklis sudarytas iš atskirų draminių epizodų: gaisras, pasikėsinimas, šiukšlių dėžė, nuomaris, pavydas ir kt. Nėra vieningos temos, pagrindinio įvykio, kulminacijos... Net, atrodo, priežastinio ryšio. Gal chaosas? Visi epizodai vienodai reikšmingi, išėmus bet kurį, niekas nepasikeistų. Spektaklis kaleidoskopas, bet aktoriai dirba meistriškai ir reginys užima kvapą.
Šiek tiek į jį panašus ir režisieriaus Artūro Areimos spektaklis „Hamletmachine“. Tik čia labai efektingai visuotiname chaose netikėtai iškeliama tobula nuogo žmogaus figūra. Harmonijos ir chaoso priešprieša sudaro draminio konflikto esmę.
Atrodo ima blėsti Oskaro Koršunovo šviesa. Ir lyderiai pavargsta. Nei Mariaus Ivaškevičiaus „Rusiškas romanas“, nei Nikolajaus Gogolio „Pamišėlis“ nesukėlė euforijos. Apie Tolstojų be Tolstojaus. Turime Balio Sruogos pavydį, kaip kalbėti apie kunigaikštį Vytautą be Vytauto, bet ten ir sakoma „milžino paunksmėje“. Moterys užgožė patį Tolstojų – režisierius ant geležinkelio bėgių jų suguldo gal kokį tuziną. Ryškiausiai parašyti ir stipriai atlikti Tolstojaus žmonos ir Tolstojaus pasekėjo
Čertkovo vaidmenys (akt. N. Savičenko ir V. Anužis). Jųdviejų konfliktas vertas Tolstojaus plunksnos. Patraukliai sprendžiamos ir funkcionalios vaizdo projekcijos (M. Žukauskas). Vaizdo projekcijos dėl savo techninių galimybių šiais laikais teatre įgyja vos ne savarankišką statusą.
Dabar laukiame antros šventės dalies, kai turėtų atsiskleisti lietuviško teatro vieta Europoje. Žinant, su kokiu entuziazmu užsieniuose priimami mūsų režisierių gastroliniai spektakliai, šiek tiek abejoju, ar sulauksime meninių netikėtumų bei staigmenų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą