Jeigu įvairiais pjūviais vertintume daugiau nei ketvirtį amžiaus po to, kai buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, du jos aspektai buvo plieno tvirtumo ir kėlė mūsų pasitikėjimą. Visų pirma - nacionaliniai pinigai (nuo lito įvedimo 1993 m.). Valiutų valdybos modelį (kada litai buvo tvirtu kursu susieti su JAV doleriu, vėliau - euru) kai kas keikė, tačiau neginčijama Lietuvos žmonių diduma per du dešimtmečius įprato, kad lietuviški pinigai bus tokios vertės, prie kokios esame įpratę. Tų pinigų kišenėje gali būti mažiau, tačiau, atmetus infliacijos rodiklius, juos galima taupyti, pasitikėti ir tartis dėl verslo reikalų litų pagrindu. Skirtingai nei, tarkime, Rusijoje ar Baltarusijoje, kur pinigai ilgus laikotarpius buvo verti daug nulių, o keliskart vykdytas nulių nubraukimas tapdavo atrakcionu visam regionui.
Kitas dalykas, kuris gal ir nekėlė šimtaprocenčio pasitikėjimo, tačiau niekada nestūmė į neviltį dėl visiško nepasitikėjimo, buvo tas, kad mes visada žinojome, kad rinkimai ir visuotiniai balsavimai vyksta be klastojimų (palyginimui vėl labai tinka Rusija). Ar bent jau be tokių, kurie verstų suabejoti, kad mūsų rinkimų institutas nėra skaidrus, negebantis susidoroti su kai kurių visuomenė degradų išprovokuotais balsų pirkimo-pardavimo incidentais, kurie niekaip esmingai negalėjo paveikti balsavimų rezultatų.
Kodėl taip yra, paaiškinimų galima atrasti apsčiai. Viena vertus, Lietuvos bankas beveik be išlygų buvo ta institucija, kuria visuomenė pasitiki (kas netiki, tepasižiūri ilgų metų sociologinius tyrimus). Nepaisant buvusio LB vadovo Reinoldijaus Šarkino proteguoto ir aferose paskendusio "Tauro" banko.
Kita vertus, Vyriausioji rinkimų komisija, nors jai ir vadovavo "amžinasis Zenonas" (Zenonas Vaigauskas) per ketvirtį amžiaus nesuteikė progos suabejoti tos institucijos sąžiningumu, nepaisant, kad keletą kartų per tą laiką virš komisijos buvo susikaupę debesėlių ir šiokių tokių šiukšlių. Betgi debesėliai beigi tos šiukšlės netapo prielaida, kad Lietuvoje gali būti balsuojama vienaip, o balsai skaičiuojami - kitaip. Ir kad ne nuo balsuotojų, o nuo skaičiuotojų pareitų galutinis urnų turinio rezultatas. Nes VRK darbas iki rinkimų atrodė nešališkas. Šis įspūdis žmonėms leido būti ramiems, kad balsai masiškai nebus pavogti kurios nors partijos ar kandidato naudai. Net tuos incidentus, kurie pasitikėjimo kartelę galėjo gerokai nuleisti žemyn (paskutiniai balsai už Valdą Adamkų, kurie padėjo jam nugalėti konkuruojantį Artūrą Paulauską 1998 m rinkimuose, ar Rolando Pakso pergalė prieš V. Adamkų 2003 m.), VRK sugebėjo suvaldyti ir pagrįsti taip, kad jie niekam nebekėlė abejonių.
Džiaugtis - per anksti. Artėja 2019-ieji, rinkimų maratono metai, kada vasario-kovo mėn. bus balsuojama dėl savivaldybių tarybų sudėties, gegužę - Respublikos Prezidento rinkimuose, o gegužės-birželio mėn. vyks~rinkimai~į Europos Parlamentą..
Dabartinei VRK šis krūvis gali būti nepakeliamas. Viena vertus, ši struktūra vis dar nesusitupėjusi. Jos pirmininkė Laura Matjošaitytė, regis, sau labai patinka, tačiau nelabai supranta, kaip jai derėtų elgtis viešojoje erdvėje; kad visi jos veiksmai, kūno kalba liudytų tik apie per taurės kraštus besiveržiantį rimtumą, besąlygišką patikimumą. Aš jau nekalbu apie tai, kad p. Matjošaitytė jau dabar atsirandančius kontroversiškus klausimus sugeba paaiškinti kažkaip "teisiškai", kad po to vietoje vieno gimsta kokios dvi dešimtys papildomų. Į kuriuos jau niekas nekreipia dėmesio.
Ir dabar pamėginkime įsivaizduoti, kad rinkimų stebėtojai kitų metų vasarį-kovą VRK pateikia kelias dešimtis pretenzijų, į kurias VRK ir p. Matjošaitytė reaguoja panašiai, kaip dabar į klausimus apie "Naisių vasaros" serialą, rodytą prieš pat 2016 m. rinkimus, jo finansinį aspektą. Kažkas numetama į stalčių, kažkam uždegama žalia šviesa, kažkas atiduodama Specialiųjų tyrimų tarnyba... O dar neištyrus visų pretenzijų, žiūūūū, ant nosies jau prezidento rinkimai...
Klausimas, kaip tokioje mišrainėje, komentuojant Lietuvos valstiečių-žalių lyderiams, jausis rinkėjai? Ar jiems atrodys, kad balsuodami jie dalyvavo sąžiningame veiksme?
Manau, kad ne. Todėl bent jau man yra aišku štai kas: arba dabartinė VRK pirmininkė sugebės konsoliduoti instituciją, sukurti mechanizmus, kad toje stuktūroje būtų reglamentuotos bei gerbiamos politinės opozicijos teisės, arba jai nebeliks nieko kita, kaip tik eiti šunims šėko pjauti vardan valstybės intereso. Ir pasislėpti po pernykščiais lapais.
Kol kas visai nepanašu, kad reikalai kryptų ta linkme. Pretenzijas p. Matjošaitytė paverčia futbolo kamuoliais ir su jomis elgiasi atitinkamai. Užuot išsiaiškinusi savo komandos viduje, ji ieško užtarimo pas Seimo pirmininką, premjerą.
Bet nei vienas, nei kitas jai niekuo negali padėti dėl aukščiau išvardytų priežasčių. Aukščiausio rango užtarėjai nepadės nei konsoliduoti komisijos į vieningą institutą, nei padidinti visuomenės pasitikėjimą ja.
Tai reiškia, kad pačioje būsimojo rinkimų maratono pradžioje galime patirti chaosą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą