Tie patys medikai, kuriems mūsų šalies premjeras Saulius Skvernelis prieš kiek laiko sakė, kad jeigu jiems kažkas nepatinka, tai jie gali susirinkti daiktus ir emigruoti. Karma is a bi*ch, nes dabar premjerui skauda galvą perrikiuojant šalies biudžetą ir, patikėkit, tikrai jam nelinkėčiau dar didesnio galvos skausmo svarstant, iš kur ištraukti saują medikų, jeigu kiti emigruotų.
Todėl nebelinksmas mūsų kaimas. Jis panikuoja. Žmonės bijo, nes nežino. O šių dienų mesijas Aurelijus Veryga, regis, ir nenori, kad visuomenė kažką žinotų.
Ministras sprendžia vieną didžiausių iššūkių per visą savo karjerą, tačiau užuot patraukęs biurokratines užkardas ir leidęs kuo įmanoma daugiau laboratorijų atlikti tyrimus, o Savivaldybėms atverti papildomus medicinos punktus, turi laiko politiniams pareiškimams apie Klaipėdos merą Vytautą Grubliauską, kuris stengiasi visuomenę čia ir dabar informuoti apie koronavirusą uostamiestyje.
Žmonės pasitiki tais, kurie yra su jais. Tais, kurie supranta, kaip svarbu teikti išsigandusiems žmonėms informaciją.
Tačiau panikos metu ponas ministras yra drąsus tokiems pareiškimams kaip „Koks visuomenės interesas žinoti, kiek pacientui yra temperatūros?“
Taip vieną dieną ministras sureagavo į žurnalistų klausimus apie tai, ar po kauniečių poros, užsikrėtusios koronavirusu, raštiško reikalavimo neteikti apie jų sveikatą duomenų viešai, Ministerija ruošiasi ir toliau informuoti žurnalistus apie naujojo viruso eigą ir likusių pacientų sveikatos būklę.
Kol ministras nesupranta, kodėl visuomenei rūpi, kaip medikams sekasi dorotis su ne vieną tūkstantį gyvybių nusinešusia liga, gydytojai maldauja jiems suteikti apsaugos priemonių. Tačiau čia procesai stringa. Sako, ne dėl pinigų, o dėl tiekimo sutrikimų. Tačiau gal ir čia ministras ruošiasi žurnalistų, mėginančių nušviesti padėtį, paklausti, o koks visuomenės interesas žinoti, kokiomis priemonėmis pacientus gydys medikai?
Beje, apie tai, kad ne mūsų reikalas, ką turi ir ko neturi medicinos specialistai, žurnalistę Ritą Miliūtę informavo SAM pavaldi laboratorija, kuri į jos klausimą apie reagentus atsakė, kad atsakymai į žiniasklaidos klausimus nėra prioritetinis darbas.
Atkreipsiu jūsų dėmesį – čia ir jums, visuomene, buvo pasakyta, kad ne jūsų reikalas, nes juk žurnalistai tarnauja jums.
Dabar 2020 metai. Ne sovietmetis. Bet jie geriau žino, ką mums reikia ir ko nereikia žinoti.
Po tokių akibrokštų pasijauti tarytum kolchoze, kuriame dėl vienos medicininės kaukės ir šlakelio dezinfekcinio skysčio pešasi pusė kaimo, o atsistojęs vienas žynys su lazda aiškina, kad panikuoti nėra ko. Ir čia pat priduria, kad virusas pavojingas, geriau neiti iš namų, jau yra kelios dešimtys sergančiųjų, bet vis tiek visų netirsim, nes nėra tokio poreikio. Ir pagrasina, kad jeigu kažkas pasakys daugiau, nei jis, tai bus blogai...
O tada dar stebisi, kad žmonės nebepasitiki oficialiais biurokratų, mėginančių slėpti informaciją, pranešimais.
Juk ateina laikas, kai visi turėtume susitelkti. Tad, ministre, gal užteks svaidytis politiniais pareiškimas tokiu šaliai sunkiu metu ir slėpti nuo mūsų informaciją?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą