Mokykla be patyčių - tik svajonė

Vaikų agresija. Kuo toliau - tuo baisiau. Neatlaikiusi bendraklasių patyčių, prieš porą metų po traukinio ratais puolė penkiolikmetė. Neseniai palaidotas septyniolikmetis, vietoj pamokų, kuriose patirdavo bendraamžių pažeminimus, pasirinkęs kilpą...

Kodėl niekas nematė, nenujautė artėjančių
nelaimių, kodėl atsuko nugaras baisių pažeminimų nepakėlusiems vaikams? Jie palūžo nesulaukę aplinkinių supratimo ir pagalbos. Jie išėjo savo noru. Manydami, kad yra per silpni gyventi. Santykiai su bendraamžiais jiems tapo nepakeliama našta.

Tyrimai, atlikti Lietuvos mokyklose, rodo, kad smurtą vaikai dažniausiai patiria ne šeimoje, kieme ar gatvėje, o būtent mokykloje. Problema viešinama, bet susidaro įspūdis, kad moksleivių patyčios lietuviams - įprastas reiškinys. “Ir mane visaip pravardžiuodavo”, “Ir aš kartais gaudavau į kailį nuo bendraklasių”, - prisimename.

O statistika rodo, kad tarp 38 šalių pagal vaikų, iš kurių tyčiojamasi, skaičių Lietuva “garbingai” įsitaisiusi pirmoje vietoje. Įvairių formų patyčias (erzinimą, pravardžiavimą, apsistumdymą, daiktų atėmimą) Lietuvos mokyklose patiria net 70 proc. paauglių.

Atrodo, mokykla turėtų būti vaiko antrieji namai, kuriuose jis praleidžia gražiausius gyvenimo metus, kur formuojasi jo charakteris, realizuojamas savasis “aš”, sutinkami pirmieji draugai ir... kaip rodo skaudi savižudybe pasibaigusi dešimtoko iš Prienų istorija - mokomasi kovoti dėl išlikimo... Vienam tenka smurtautojo, kitam - aukos vaidmuo.

Kodėl į mokyklą nepilnametis eina tarsi į karo lauką? Kodėl vaikai tampa savo bendraamžių skriaudikais? Psichologai aiškina, kad tokio agresyvaus vaiko elgesio mokykloje šaknys - šeima, namų erdvė. Gimdamas vaikas neatsineša neapykantos kitiems, to jis išmoksta stebėdamas aplinką, suaugusiųjų elgesį.

Asocialioje šeimoje užaugęs vaikas, nuo pat ankstyvos jaunystės įpratęs karingai ginti motiną ar mažąją sesutę nuo girtaujančio tėvo, ir mokykloje elgsis agresyviai. Net jei vaikas užauga normalioje šeimoje, tėvams būtina suvokti, kad vaikų psichiką žaloja bet kokie jų tarpusavio pykčiai. Jei šeimoje vyras žodžiais žemina savo žmoną, nenuostabu, kad vaikas mažai ką supras apie pagarbos kitam jausmą.

Namai privalo būti ta terpė, kur vyrauja gera atmosfera ir pasitikėjimas vienas kitu. Tik tada, kai vaikas jausis saugus ir mylimas, jis išugdys pagarbą sau, skriaudžiamas mokės apsiginti, nebijos suaugusiesiems pasakyti apie mokykloje patiriamas patyčias.

Mokyklose smurtaujančių vaikų problema yra gerai žinoma ir aktuali, tačiau ne tiek, kiek reikėtų. Patiems pedagogams derėtų nepamiršti, kad svarbiausias mokytojo tikslas - ne tik teikti žinių, bet ir ugdyti sugebantį bendrauti žmogų. Deja, mokytojas ne visada žino, kaip padėti bendraamžių užgauliojimus patiriančiam mokiniui, todėl pasirenka lengviausią kelią - abejingumą. Ne tik sociologai ir psichologai, bet ir švietimo sistemos darbuotojai turėtų dažniau gvildenti vaikų agresijos prieš bendraamžius problemą.

Pasitraukiantys nepilnamečiai jau tampa liūdna Lietuvos kasdienybe. Sužinoję apie dar vieną išėjusį vaiką, linkčiojame galvą: “Taip, taip, jis atrodė toks uždaras, prislėgtas, liūdnas, nekalbus”. O kur buvome tada, kai tam vaikui reikėjo mūsų paramos?..

Apskritai kokią vidinę kančią turėjo išgyventi tas jaunas žmogus, kad ryžtųsi prieš save pakelti ranką? Kodėl užsimerkiama ir nenorima pastebėti to, kas vyksta? Gal dažniau reikia dirbti ne su vaikais, o suaugusiaisiais?..

Gintarė ŠATKAUSKAITĖ, "Respublika"