Okupacijos ženklas euras

Pinigas valstybei - ne tik rinkos mainų dalyvis. Ne tik sutartinis popierėlis su apsaugos priemonėmis. Nes tokiu atveju niekas nesistengtų banknotuose ir monetose įamžinti istorinių asmenybių. Pakaktų tik skaičių, nurodančių nominalą. O kad spalvingiau, įdomiau būtų - pripaišyti gėlyčių ar mikimauzų. Pinigas yra valstybės solidumo, garbės ir savarankiškumo įrodymas. Ne be reikalo porevoliuciniai atamanai, užiminėję Rusijos ar Ukrainos kaimus, skubėdavo tame kaime įvesti savo valiutą. Esą kaimiečiai turi žinoti, kad valdžia pasikeitė.

Ką tai reiškia? Kad žmonės savo valstybės pinigus traktuoja ne tik kaip priemonę nusipirkti dešros ar agurkų. Ir ne vien kaip daiktą, kurio visada trūksta ar duoda per mažai. Valstybės valiuta turi ir savo emocinę aurą. Vienaip žiūrime į Steponą Darių, Stasį Girėną ar Simoną Daukantą. Visai kitaip nei JAV doleryje įamžintą kažkelintą Amerikos prezidentą. Visai kitaip nei į rupijas, kronas ar tugrikus. Tad pakeisti valiutą - tai sukelti lietuviams jausmą, kad valdžia pasikeitė. Kad Lietuvos valstybėje - jau ne lietuvių valdžia. Būtent dėl tos, o ne dėl ekonominės priežasties taip priešinasi britai. Neatsisakantys Didžiosios Britanijos svaro. Ir tai ne vien konservatyvumas. Tai savo vietos šiame besikeičiančiame pasaulyje saugojimas. Nes prarasti savo valiutą - tai prarasti dalelę savęs. Didžiosios Britanijos svaras, cirkuliuojantis po pasaulį, kartu yra ir nuolat britų siuntinėjamas laiškas. Kitoms tautoms ir valstybėms. Štai, pažiūrėkite, kokie mes esame.

Ekonomistai diskutuoja tik apie euro įvedimo ar neįvedimo ekonomines pasekmes Lietuvai. Kam diskutuoti, jei ekonomistai jokių ekonominių pasekmių niekada neatspėja. Pamato tik tada, kai jos jau įvykusios. Lygiai tuo pat laiku kaip ir ekonomikos mokslų nekrimtę gyventojai. Tad jei verta apie ką nors diskutuoti, tai tik apie euro įvedimo psichologines pasekmes. Lietuvio liks kur kas mažiau. Kaip ir vokiečio ar graiko. Praradusių savo valiutas. Ką iš tikrųjų pajusime - tai vis tirštėjančio bendrojo katilo jausmą. Minios, suvarytos į vieną katilą, jausmą. Minios, kuri viduje siunta, kad turi remti „euro nesaugojantį“ kiprietį, ispaną ar graiką. Įtarios, įsitempusios minios. Nes minios vieningumas, solidarumas yra tik graudi fikcija. Minios tampa vieningos tik ko nors nekęsdamos.

Valiuta yra valstybės ekonominės galios kalba. Jei kalba ir valiuta valstybėms nieko nereikštų, pasaulyje jau seniai cirkuliuotų tik viena valiuta. Ir visi pasaulio gyventojai kalbėtų viena sutartine, kokia nors dirbtine, gramatiškai labai palengvinta kalba. Bet kodėl taip neįvyksta? Juk žvelgiant pragmatiškai, supaprastinti yra taip naudinga. Nereikėtų nei pinigų konvertuoti, nei svetimų kalbų mokytis. Tačiau, matyt, savi pinigai, sava kalba yra valstybių unikalumo, išskirtinumo įrodymai. Juk net mūsų senoliai, gimę ne turtuolių namuose, bet vargingose kaimo lūšnose, didžiavosi, kad prie Smetonos litas buvo stipri valiuta. Kotiruojama Londono, Stokholmo biržose. Nesvarbu, kad tam vargingam kaimietukui auksu padengtų litų trūko. Žmogus vis vien didžiavosi savo valstybės valiuta. Ir patyrė asmeninę katastrofą, kai litas vieną 1940 metų rytą pavirto rubliu.

„Keisis pinigai“ žmonėms asocijuojasi su „keisis valdžia“. Asocijuojasi su nežinia ir suirute. Baugina ne suapvalėsiančios kainos. Ko baugintis? Kainos vis vien kyla. Ir kils. Tiek su litu, tiek ir be jo. Be to, kaip skelbia ekonomistai, mūsų pramonė taps konkurencingesnė. Ar bent jai taip atrodo. Tačiau kai keičiasi pinigai, keičiasi ir lietuviai. Praranda dar vieną savo atpažinimo ženklą. Kaip tas paplentės miestelis-bažnytkaimis. Sudegus bažnyčiai. Surūdijus rodyklei. Važiuos daug mašinų pro šalį. Ir net nepastebės to jau beveidžio „bažnytkaimio“.