Protestas

Gazos gyventojai, lyginant su Lietuva, savo mentalitetu gerokai blogesni už Vaitkaus elektoratą?

Kažkaip tapo gėda už žurnalistiką, todėl trumpa ABC. Aš dabar nekalbu apie nuomonių skiltis ar komentarus, o apie tai, kaip nušviečiami įvykiai. Anksčiau žurnalistikos studentams buvo nuolat akcentuojama, kad tai – kūrybinė profesija.

Kūrybiškumas – vienas iš pažangos ir inovacijų variklių ne tik žurnalistikoje - aš jau nekalbu apie menus, bet ir visų pakraipų versle, klientų aptarnavimo sferoje ir t.t.

Tačiau dabar žurnalistikos studentus moko visokių komunikacijos mandrybių, technologijų, bet tik ne žmogiško ir profesinio kūrybiškumo.

Todėl vyrauja kelios paprastos naujienų gamybos metodikos: copy-paste, „ką kalbėjo, tą pažodžiui ir užrašiau“ (dar gerai, kai su nedaug klaidų) ir „ką matau, tą dainuoju“.

Štai Vilniuje neseniai įvyko negausi demonstracija su šūkiais „Ne apartheidui, okupacijai, karo nusikaltimams. „Laisva Palestina“ ir pan.

Apie šimtas renginio dalyvių – kaip buvo gerai matoma iš nuotraukų, didelė dalis jų – tamsesnio gymio Lietuvos „svečiai“ - rankose laikė kapinių žvakes, „reikšdami solidarumą su Palestina“.

Dabar nesigilinsim į nelogiškumus ir visišką nesuvokimą, kaip, pavyzdžiui, „solidarumas su Palestina“ ar kitus šūkius ir aukų skaičius, kurie tiesiog yra paimti iš Hamas propagandinių pranešimų.

Taigi, portaluose matėme chrestomatinius „ką matau, tą dainuoju“ rašinėlius.

Visai neseniai, kai Vakarų pasaulis dar nebuvo pasukęs į susinaikinimo kelią, galiojo nerašyta taisyklė, kad su teroristais nesiderama.

Bet atėjo „gerasis“ B. Obama ir sulaužė šią taisyklę, prie to prisidėjo ir tėtušis J. Bidenas, kuris už 5 milijardus iš Irano išpirko kelis amerikiečių įkaitus.

Po to tas pats J. Bidenas grūmojo Izraeliui nustoti naikinti Hamas teroristus, o jo emisarai Kijeve ragino ukrainiečius nustoti bombarduoti Rusijos naftos pramonės objektus.

Ir Tel Avivas, ir Kijevas ramiai, kultūringai ir diplomatiškai pasiuntė Bideną rusų laivo kryptimi.

Ir jis nuėjo...

Bet grįžkim prie tos demonstracijos.

Jeigu žurnalistai būtų bent minimaliai suvokę kontekstą, jie, be abejo, turėjo žinoti, kad Izraelio kariuomenė kiekvieną kartą ragina gyventojus pasitraukti iš kovos veiksmų rajonų ir duoda tam laiko.

Ekrano nuotr.

Beje, tų Gazos gyventojų niekas nenori priimti, o Egiptas pasistatė net dvi sienas, kad ta publika neprasmuktų į šalį, nes, lyginant su Lietuva, savo mentalitetu jie gerokai blogesni už Vaitkaus elektoratą.

Vieša paslaptis, kad ir tos palestiniečių valstybės niekas nenori.

Situacija labai panaši į Lietuvos pilietybės referendumą, kuris reikalingas tik keliems politikams ir veikėjams, o 95% tų, kuriems jis tarsi ir skirtas, net neateina balsuoti.

Be to, kai vyko ta demonstracija, Hamas dar laikė daugiau kaip 100 įkaitų, taip pat ir penkis amerikiečius.

Ką aš būčiau daręs reporterio vietoje?

Be abejo, nupiešęs bendrą vaizdą, bet būčiau priėjęs prie tų demonstrantų – tiek vietinių, tie ir importinių, ir ramiai uždavęs tik vieną klausimą: „Jūs dabar turite galimybę, ko norėtumėte paklausti Hamas lyderių?“

Kodėl tai rašau?

Nes labai panašiai pasielgė britų televizijos kanalo „GB News“ reporteris Patrickas Christy, aplankęs protestuotojų palapinių stovyklą Kembridžo universitete, kurie atsisakė pasikalbėti su buvusia sveikatos apsaugos ministre Suella Braverman.

Jis klausė: „Palestinos gyventojai norėtų išgirsti jus... Nieko?“

Tie demonstrantai neišmykė nei žodžio ir „užsisklendė buteliuose“.

Ekrano nuotr.

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder