Kol valstybės ir Vilniaus vadovai „nemato galimybės“, ukmergiškiai, kuriems skaudu, jog daugelis Lietuvoje A.Smetoną pažįsta tik tokį, kokį vaizdinį įkalė sovietinės klišės, paminklą prezidento gimtinėje Užulėnyje ketina pastatyti per smetonines, rugpjūčio 10-ąją, kai bus minimos 145-osios jo gimimo metinės.
Išeivių dovana
Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje kreipimąsi, skirtą Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei, Seimo pirmininkui prof.Viktorui Pranckiečiui, premjerui Sauliui Skverneliui, Vilniaus miesto merui, kovo 15 d. išspausdino Čikagoje leidžiamas lietuvių išeivių laikraštis „Čikagos aidas“. Jame rašoma:
„Šiais metais vėl minime eilę svarbių visai Tautai ir valstybei sukakčių. Tarp jų - išeivijoje plačiai paminimi tiek Šaulių sąjungos, tiek Prezidento institucijos šimtmečiai. Mes žinome, kad dar 2015 metais patvirtintoje Atkurtos valstybės 100-mečio programoje buvo numatyta pastatyti paminklą Vilniuje, Odminių skvere, pirmajam valstybės prezidentui Antanui Smetonai.
Kaip supratome, šis projektas nerealizuotas pritrūkus lėšų ar bijantis politinių ginčų. Manome, kad prie tos idėjos galima būtų grįžti. Šį kartą siūlytume savo iniciatyvą, nes prezidento A.Smetonos vardas išeivijoje simbolizuoja Lietuvos Respubliką ir pirmąjį, sunkiausią valstybės kūrimosi etapą.
Požiūris į pirmąjį prezidentą išeivijoje daug nuosaikesnis nei Lietuvoje, ir prie jo paminklo mielai prisidėtų dauguma išeivijos Amerikoje organizacijų, išeivių. Toks paminklas Vilniuje būtinas, nes sostinėje (dėl jos istorinio likimo) akivaizdžiai trūksta Lietuvos valstybę simbolizuojančių akcentų. Ši išeivijos dovana Lietuvai būtų gražiu Tautos vientisumo, toli nuo Tėvynės gyvenančių lietuvių nuoširdumo simboliu“.
Premjeras neprieštarautų
Premjeras S.Skvernelis, paklaustas, ką mano apie šią iniciatyvą ir apie tai, kodėl rengiant valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programą, A.Smetonos paminklo idėja, kuriai iš pradžių pritarta, vėliau buvo numarinta, atsakė:
„Iš pradžių reikėtų pasiekti susitarimą su A.Smetonos giminėmis dėl jo palaikų pervežimo ir perlaidojimo Lietuvoje.
Tuomet būtų galima svarstyti klausimą ir dėl paminklo pastatymo. Nebūčiau šios iniciatyvos priešinininkas. Nes, nepaisant jo atėjimo į valdžią aplinkybių ir kai kurių veiksmų, visgi A.Smetona buvo pirmasis ir ilgiausiai išbuvęs Lietuvos prezidentas per visą Nepriklausomos Lietuvos istoriją. 1940 metais, artėjant Lietuvos okupacijai, jis pasisakė už tai, kad turime gintis.
A.Smetonos valdymo metu buvo sukurta funkcionuojanti Lietuvos ekonomika, puoselėjama lietuvių kalba. Jis buvo tolerantiškas tautinėms mažumoms, buvo gerbiamas to meto žydų bendruomenės.“
Prezidentė nedaugžodžiavo
Prezidentė D.Grybauskaitė, prieš trejetą metų palaikiusi visuomeninių organizacijų iniciatyvą Vilniuje pastatyti paminklą pirmajam Lietuvos prezidentui, šiandien apie tai nebekalba.
Paklausus, ar prezidentė pakeitė nuomonę ir ką mano apie išeivijos iniciatyvą, prezidentės spaudos tarnyba atsiuntė atsakymą: „Visuomeninės iniciatyvos pagerbti ir įamžinti valstybės kūrėjų atminimą yra sveikintinos. Sprendimus dėl konkrečios įamžinimo vietos ir formos priima savivaldybės.“
Vilniaus mero pozicija nepasikeitė
Deja, Vilniaus savivaldybė apie paminklą nenorėjo girdėti nei anksčiau, nei dabar. Prieš kelerius metus, kai buvo siūloma statyti paminklą A.Smetonai, Vilniaus savivaldybė tąkart teigė paminklo sostinėje galimybės nesvarstanti, nebent tai būtų Vyriausybės iniciatyva.
Neoficialiai buvo pripažįstama, kad kliūtis paminklui - prieštaringai vertinama A.Smetonos asmenybė. Tad „Vakaro žinios“ paklausė, ką Vilniaus meras šiandien mano apie išeivijos iniciatyvą?
„Vilniaus miesto savivaldybės ir mero pozicija dėl paminklo A.Smetonai nėra pasikeitusi, todėl ir komentuoti nelabai turime ką. Darbų plane tokio klausimo šiandien nėra, tačiau tai nereiškia, kad klausimas nevertas diskusijos, - teigiama Vilniaus mero patarėjo viešiesiems ryšiams Aleksandro Zubriakovo redakcijai atsiųstame atsakyme. - Kartu norėčiau atkreipti dėmesį, kad per pastaruosius metus Vilniuje atsirado net du valstybę simbolizuojantys akcentai - paminklas Tautos patriarchui Jonui Basanavičiui aikštėje prie istorinės Filharmonijos ir paminklas Lietuvos valstybės puoselėtojams broliams Petrui, Jonui ir Antanui Vileišiams.
Tad bandymas teigti, esą sostinei nereikia jokių ryškių Lietuvos valstybę simbolizuojančių akcentų, yra klaidinantis.“
Minėtame rašte taip pat sakoma, jog žurnalistė klaidinančiai teigia ir tai, jog „Vilnius atsisakė Vyčio Lukiškių aikštėje“: „Norėčiau priminti, kad memorialą rinkosi visi Lietuvos gyventojai Vyriausybės (konkrečiau - Kultūros ministerijos ir Šiuolaikinio meno centro) surengtame konkurse, kuriame dauguma gyventojų pasirinko Andriaus Labašausko memorialą laisvės kovotojams „Laisvės kalva“. Savivaldybė šiems rinkimams įtakos neturėjo.“
Gal ir neturėjo, bet įtaką turi dabar. Pasak Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininko Arūno Gumuliausko, Seimui paskelbus 2019-uosius A.Smetonos metais, svarstytas ir paminklo klausimas. „Tik problema, kad viešosios Vilniaus erdvės yra Vilniaus savivaldybės reikalas ir jie sprendžia. Mes galime tik tartis su jais, diskutuoti - esame teisinė valstybė.
Dėl Lukiškių aikštės panaši padėtis, todėl Seime svarstomas Lukiškių aikštės Vilniuje įstatymo projektas, kad valstybei svarbūs reprezentaciniai objektai nebūtų tik Vilniaus reikalas“, - sakė A.Gumuliauskas.
Ukmergiškiai surinko pinigų paminklui
Kol Vilnius svarsto, reikia ar ne paminklo A.Smetonai, jo kraštiečiai jau įpusėjo skulptūros kūrimo darbus. Pasak Ukmergės rajono savivaldybės mero Rolando Janicko, paminklas A.Smetonai planuotas dar prieš 3 metus, kai buvo rengiama Valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programa. „Kai buvo pasakyta, kad jokiems paminklams pinigų nebus, nusprendėme to imtis patys.
Pasakėme, jog tai mūsų labai brangus kraštietis, ir mes per 30 Nepriklausomybės metų turime sugebėti įvertinti jį, - pasakojo meras. - Džiaugiuosi, kad į visa tai labai noriai įsijungė ir visuomenė, ir nevyriausybinės organizacijos - per labdaros koncertus, kitus renginius buvo renkamos lėšos. Surinkome pakankamai ir savivaldybės, ir žmonių lėšų, džiaugiuosi, kad prisidėjo ir Kultūros ministerija.“
Skulptoriaus Antano Žukausko sukurta skulptūra jau patvirtinta - dabar vyksta liejimo iš bronzos darbai. Paminklui parinkta vieta prezidento gimtajame Užulėnio kaime prieš A.Smetonos dovanotą mokyklą, kurioje dabar yra muziejus.
Paklaustas, ar paskelbus idėją dėl paminklo ir renkant pinigus, tarp kraštiečių nebuvo diskusijų, nes dažnai A.Smetona vertinamas itin kontroversiškai, R.Janickas atsakė: „Mūsų krašte jokių kontroversiškų vertinimų nebuvo, nes krašto žmonės A.Smetoną pažino daug geriau, nei apie jį suformuota nuomonė.
Tai, ką sovietai įkalė, yra labai gaju ir man graudu, kad tik tokį, koks jis parodytas sovietmečiu, daugelis Lietuvoje A.Smetoną ir pažįsta. Mūsų Užulėnio muziejaus užduotis - parodyti tikrąjį Lietuvos prezidentą.
Koks jis iš tiesų paprastas ir kartu labai gabus bei darbštus žmogus. Gaila, kad net dabar mes nemokame jo įvertinti, nors galima pasidžiaugti, kad vis daugiau žmonių iš naujo atranda Smetoną.“
Filosofas, kultūrologas Dr.Vytautas Rubavičius:
- Vilniuje veikia žmonių sambūris, kuris paminklo idėją ne vienus metus skleidžia, buvo surengtos konferencijos ir Seime, ir kitur, aiškinant A.Smetonos svarbą Lietuvai.
Vienu metu ir prezidentė Dalia Grybauskaitė buvo prasitarusi, kad reikia paminklo A.Smetonai, bet labai greitai mūsų pareiškimus šia tema aukščiausiuose valdžios sluoksniuose pasitikdavo tyla. Kodėl?
Manau, iki šiol gyvybingas išlieka A.Smetonos suvokimas, kurį suformavo sovietmetis. Pasižiūrėkime, kai tik prakalbama apie A.Smetoną, jo reikšmę, tuoj kas nors puola priminti apie jo bėgimą per upelį.
Pasirodo, tie šmeižikiški, paniekinantys vaizdiniai yra labai paveikūs ir ilgam išliko žmonių sąmonėje. Ir jie tęsiami. Nors pastarųjų metų istorikų darbai rodo visai ką kita. Dar vienas kaltintojų argumentas - esą A.Smetona nepasipriešino sovietų ultimatumui.
Bet vėlgi, istorikai nagrinėjo paskutinį Vyriausybės posėdį ir iš esmės atskleidė, kad A.Smetona kaip tik pasipriešino - jį praktiškai išdavė Vyriausybė.
Mes labai sunkiai vaduojamės iš sovietmečiu suformuotos istorijos. Tai vienas dalykas.
Kitas dalykas, sovietmečiu suformuotas A.Smetonos vaizdinys labai tinka dabartiniam politiniam elitui. Kodėl? Todėl kad A.Smetona skleidė nacionalinę idėją, nacionalinės valstybės idėją - buvo lietuvybės tvirtintojas.
O mes žinome, kaip Europos Sąjungos politinis elitas šiuo metu žiūri į nacionalines valstybes. Politinio elito požiūriu, nacionalinės valstybės yra atgyvena, ir mums nereikalingi tokie ryškūs valstybiniai istoriniai veikėjai, kurie tampa tarsi politiniais simboliais ir yra susiję su valstybingumo svarba, lietuvybės, nacionalinių dalykų svarba.
Trečias aspektas, apie kurį dabar galvoja mūsų politinis elitas, yra mūsų strateginė partnerystė su Lenkija. Lietuvos politinis elitas labai aiškiai supranta, kad A.Smetonos paminklas Vilniuje lenkams tikrai nepatiks, nes lenkų tikslas yra multikultūrinis, lenkiškasis Vilnius.
Todėl matome, kaip Vilniaus miesto vadovai, Vyriausybės atstovai paryškina ne lietuvybę, bet multikultūriškumą.
O tame multikultūriškume A.Smetonai tikrai nėra vietos, nes pirmasis Lietuvos prezidentas yra lietuvių nacionalinės valstybės, lietuvių Tautos valstybės kūrėjas ir simbolis.
Todėl dabartinėmis sąlygomis nereikia labai ryškių politinių, net istorinių valstybės veikėjų, nes šalia jų dabartiniai veikėjai pasirodo labai menki.
Štai toks mišinys yra, kurio A.Smetona kol kas niekaip negali įveikti. Nors, jei pasižiūrėtume į Lietuvos istoriją, aišku, kad Smetona yra pagrindinis, vienintelis ir pats tikriausias mūsų nacionalinės valstybės kūrėjas, nepaprastai plataus akiračio kultūros veikėjas, politikas ir lietuvybės kultūros tvirtintojas.
Kaip bežvelgtume, mes - ir kaip valstybė, ir kaip Tauta - esame A.Smetonos dėka. Bet to nenorime suvokti ir nenorime atiduoti pagarbos vienam iš pačių to verčiausių žmonių.
Ir dar. A.Smetonos figūra mums yra labai reikšminga, ypač šiuo metu, nes išgyvename nutautėjimo ir išsivalstybinimo metą. O A.Smetona kaip tik buvo ir yra mūsų valstybinės sąmonės, valstybingumo jausenos tvirtintojas.
Kuo labiau į jį žvelgsime, kuo labiau gerbsime savo smetoniškąją praeitį, tuo labiau patys būsime tvirtesni ir kaip Tauta, ir kaip valstybė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą