Mus aplankė bjaurus ponas
Pats didžiausias nevidonas!
Nematytas ir nekviestas
Nori rast sau gerą vietą.
Iš kur kilęs - pats nežino, Korona pasivadino
Ir keliauja po pasaulį pasiėmęs savo dalgį.
Kerta visus iš peties: ar tai jaunas, ar tai senas
Neturi jokios reikšmės.
Myli jis labiau „senjorus”
Toks bjaurybės yra noras.
„Pensininkų” jis nemyli
Apie juos kol kas nutyli.
Na, todėl jis ir užsuko į mūsų šalelę,
Nes išgirdo, kad „senjorų” yra ir čia saujelė.
„Pensininkus” jis apeina, lyg jų ir nebūtų
Ieško jis tikrų „senjorų”, ne kokių lapuchų!
Aš linkiu nenusiminti
Ir svetimais vardais nesivadinti.
Todėl „pensininkais” geriau būti
Negu „senjorais”, bet pražūti.
Aš linkiu visiems sveikatos,
Paklausyt kartais Verygos.
O kad geriau mums pasisektų
Kišenėje laikyt suspaustą špygą.
Gal ji padės geriau nei kaukė,
Kurią juk ne kiekvienas gali gauti.
Kad patys nepavirstume į kaukę
Laikykimės tvarkos ir pasistenkime bjaurybę tą sugauti.
O sugavę jį nuteisti
Už visus jo darbus,
Sunaikinti tą bjaurybę
Ir pamiršt tuos vargus!
Kad nevaikščiotų, kur sugalvojęs
Reikia jam pamušti kojas.
Tada nukris ir jo karūna -
Sužinos, kaip tokiems būna!
Pensininkė Zofija (79m.)
Rašyti komentarą