Prekybos centrai: geriau tikrai gali būti

Prekybos centrai: geriau tikrai gali būti

Lietuvos ekonomikai kasmet rodant neginčijamus atsigavimo ženklus, žiniasklaidą vis dažniau puošia naujienos apie žmonių gerovę didinančių verslų plėtrą ir investuotojų ketinimus. Architektai siūlo savo vizijas kaip atrodytų vienas ar kitas objektas, jei kas imtųsi jų įgyvendinimo. Tačiau pažvelgus į realiai vykstančius procesus žinutės slepia miestų augimui reikiamos energijos mažėjimą.

Nors kartais kaltę dėl žmonių skaičiaus ar kitų nedžiuginančių rodiklių galima suversti makroekonominiams veiksniams, paskutinių investicijų į visuomenines erdves iliustruojamas patrauklumo mažėjimas yra miesto kompetencija. Pasiteisinimas, kad geriau neišeis šiuo atveju nelabai padės, nes niekas nekalba apie tai, kas gali būti geriau. O geriau tikrai gali būti.

Istoriškai miestai kūrėsi ir augo patogiausiose prekių ir paslaugų mainų vietose. Turgus ar uostas visuomet turėjo kertinę reikšmę materialinių poreikių kuriamam geografiniam centrališkumui. Arkliu kinkytas žemės ūkio produkcija pakrautas vežimas turėjo labai ribotą resursą įveikti didesnius atstumus, todėl turgaus aikštė net be skriestuvo geriausiai apibrėžė teritorinį centrą. Atsiradę automobiliai padidino atstumus, interneto atsiradimas kiek sumaišė kortas, tačiau privertė pasaulį į prekybą pažvelgti konceptualiau. Tačiau veiksnys, kuris išliko yra materialinių poreikių tenkinimo centras, nuo kurio efektyvumo priklauso žmonių gravitacija arba atstumas, kurį lankytojai linkę įveikti. Ypač svarbus miestų plėtros faktorius, kurio nesimato miestų valdžios veiksmuose, todėl chaotiški lokalūs ir trumparegiški sprendimai užkerta kelią progresui.

Lietuvoje prekybos verslas iš turgaus ir archaiškų sovietinio palikimo parduotuvių vystėsi kelis kartus greičiau nei Vakaruose. Dėl mažos ir izoliuotos rinkos užsieniečiams apeinant kraštą vietiniai prekybininkai vos spėjo tenkinti paklausą. Kiekvienas taškas tapo centru, o prekyba - trumpo planavimo horizonto verslu. Augant plotams prekybos centrais virto ne tik maisto parduotuvės, bet ir statybinių medžiagų ir padangų sandėliai.

Tai gyventi netrukdo, kol nepasigilini kokią žalą neteisingas pozicionavimas turi miestų ir gyvenimo kokybės augimui. Gal tai nelabai matosi, bet šiuo metu iš šalies išeina daug daugiau investicijų į prekybinį nekilnojamą turtą nei ateina (jei tokių yra).

Pirmiausia, jei remtis tarptautine praktika, prekybos centrai neprekiauja, o sukuria patrauklią aplinką lankytojams ir patogias darbo sąlygas prekybininkams. Kopijuodamas apsipirkimo gatves prekybos centras yra dengta parduotuvių gatvė, o ne parduotuvė su gatve, kurioje parkingu ir valdoma aplinka sukuriama patraukli atmosfera. Lyg ir visiems aišku, tačiau prekybos centrų ir prekybininkų priimami sprendimai yra gan kontaversiški: pirmieji reklamuojasi nuolaidomis, o antrieji pavadinimu spinduliuoja teritorines ambicijas.

Vėlgi - viskas tvarkoje, jei tinklai besiplėsdami atitinkamai investuotų į pastatus, tačiau kai pastato vertę nulemia prekybininko interesas mokėti mažiau nuomos ir eiti arčiau pirkėjų, rezultatas labai lemia tai, kaip suvokiame prekybos centrus - šiuolaikinius kultūros namus, kurie be konkurencijos pritraukia didžiausias investicijas į miestų plėtrą ir sukuria erdves bendruomenės scenoms, pasirinkimui ir patrauklioms kainoms. Galiausiai, pasak interneto komentatorių, užtenka pas mus tų prekybos centrų, geriau statykit gamyklas ir darželius.

Prekybos centrai gyvena iš teritorinės svarbos. Kuo iš toliau atvažiuoja lankytojai, tuo į didesnę disponuojamų pajamų sumą orientuojasi. Interesas labai panašus į miestų. Kuo didesnė regioninė reikšmė, tuo daugiau pinigų išleidžiama mieste, tuo didesnes investicijas pritrauks miestas. Europos Sąjungos ir biudžeto lėšos yra gerai, tačiau, ar kas pagalvojo kokią galią miestų augimui turi nuomos pajamų srautas? Skeptikams galiu pasakyti, kad tai ką vadinate "nėra pinigų", Klaipėdoje reiškia kasmet apie du milijardus litų vartojimo išlaidų arba du šimtai milijonų litų įnašą į parduotuves. Reikia tik miestui turėti viziją, kur per artimiausius metus turėtų būti vairuojamas toks pinigų srautas: į miesto pakraščius, turgų ar strategiškai svarbias miesto vietas, kurios pamaitintos komercijos atsiskleistų kaip naujas gravitacijos centras ilgalaikiam miesto augimui.

Gali pasirodyti per daug vizionieriška, tačiau jau prieš penkiolika metų Vokietijos investuotojai ieškojo galimybės pakelti kokybės kartelę iki europinės, o prieš krizę miestą matavosi viena didžiausių Europos prekybos centrų plėtotojų. Abiem atvejais ketinimai buvo geri, tačiau gavosi kaip visada.

Prekybos centro esmė nepasiekė miesto, o parduotuvinis arba turginis mąstymas skinasi kelią nepriekaištingai, tačiau pinigų užtenka tik finansuoti svajojimui arba pastatyti sandėliui.

Klaipėda yra nuostabus miestas, be kai kurių vandens sukurtų apribojimų, turintis daug pranašumų gyventi. Todėl linkiu miestui neužteršti aplinkos ir svajoti tapti pavyzdiniu miestu gerovės ir patrauklumo nominacijoje. Kaip tai padaryti? Europoje yra apstu pavyzdžių, kuriais autoriai norėtų pasidalinti, o šimtai milijonų eurų nekantriai laukia nuomos pajamų srautų, kuriuos užtikrintų gera žmonių nuotaika ir noras leisti laiką prekybos centruose (ne išgyvenimo parduotuvėse).

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder