Baltarusijai kliuvo. Sakoma, kad ji patyrė 70 proc. daugiau nuostolių nei Ukraina, kurios teritorijoje stovi Černobylio AE. Radioaktyvus debesis daugiausia ir slinko virš baltarusių žemių. Kliuvo ir mums, Lietuvai. Net Švediją pasiekė nešamos radioaktyvios medžiagos, kenkiančios ne tik žmogaus sveikatai. Ačiū pastarajai, sukėlusiai tarptautinį triukšmą dėl įvykusios katastrofos, nes Maskva dar būtų ilgai tylėjusi.
Būrys tarnybai buvo skiriamas kas trečią parą. Mes, būrių vadai, stodavom tarnybon visai parai, o kursantai - po 12 valandų. Keldavausi 6 val. ryto, žadindavau į pirmą pamainą paskirtus 10 kursantų, prausdavomės, rengdavomės tik tarnybai skirta apranga ir rikiuote valgyklon. Ji buvo įsikūrusi viename iš apleistų namų. Maitino gerai, alkio nejutom. Esant norui buvo galima gauti papildomą porciją.
Pavalgius, kursantams pasiėmus radijo stoteles ir sausą davinį pietums, trimis ekipažais išvažiuodavom skirtingomis kryptimis keisti atbudėjusių sargybinių. Kiekviename ekipaže - po karininką. Paprastai su tarnybon paskirtu būrio vadu vykdavo dar du nuo tarnybos laisvi karininkai. Pamainas pakeisdavom per 2-2,5 val., priklausomai nuo atstumo iki kaimų. Grįžus trumpas atokvėpis, po to vėl į mašiną ir pasirinktinai iki pietų tikrinu du tris postus. Po pietų vėl tas pats - patikrinu likusius postus. Po vakarienės išvežioji naktinę pamainą. Grįžti apie 22 val.
Pradžioje dar buvo galima valandėlę prigulti iki 24 val., o po jos - postų tikrinimas visą naktį. Bet čia štabo viršininkas majoras A. Jagalavičius įtikino dalinio vadą A. Butavičių, kad mums (būrio vadui, kuris tarnyboje) nereikia duoti tų laisvų dviejų valandų, o mes turime sėdėti budėtojų dalyje. Budintis karininkas (jie dviese budėjo kasdien pakaitomis visą tarnybos laiką) galėjo eiti pamiegoti. Važinėjant visą naktį tikrinti postus numigti nepavykdavo. Nors mašinos vairuoti nereikėjo, vairavo priskirtas profesionalus vairuotojas, bet atsakomybės jausmas to neleido, galėjo užmigti vairuotojas, be to, būdavo labai šalta. Apšildymo krosnelė neveikė, pro plyšius pūsdavo šaltas vėjas.
Gamtovaizdis žiemą neįdomus, vien apsnigti laukai, kai kur paįvairinti nedideliais gojeliais ir nedidelėmis kalvomis. Ne kartą teko matyti pamiškėje vorele vienas paskui kitą bėgančius arba stovinčius ir atidžiai mus stebinčius vilkus. Įmitę, sotūs, tikrais miškų šeimininkais besijaučiantys, su smalsumu stebėdavo mus, tarytum būdami visiškai tikri, kad mes jiems nekeliam jokio pavojaus. Norėdavosi, oi kaip norėdavosi čiupti iš dėklo pistoletą ir paleisti kulką jų link! Nesvarbu, pataikysiu ar ne, bet parodyti, kad jie čia ne visagaliai. Deja. Tokiems tikslams šaunamojo ginklo naudoti buvo negalima.
Maisto jiems, be abejo, pakankamai. Nemedžiojamuose miškuose priviso žvėrių, be to, dar klaidžioja užsilikusių sulaukėjusių galvijų. Kartą važiuojant tarnybos reikalais pakelėje, prie apsnigtos šiaudų krūvos, pastebėjome keletą telyčių ir arklį. Sustojom pasižiūrėti, telyčios nubėgo, o arklys liko stovėti. Priėję pamatėme, kad jis stovi ant trijų kojų, o priekinė dešinioji buvo per kelį lūžusi, kabėjo ir stipriai pūliavo. Mums artėjant arklys bandė judėti. Padaręs 2-3 šuolius susverdėjo ir sustojo. Sulysęs, išsišovusiais šonkauliais, apaugęs ilgais šeriais, atsigręžęs į mus žvelgė liūdnomis, ašarojančiomis akimis. Gaila buvo žiūrėti į besikankinantį gyvulį, kurio dienos jau suskaičiuotos - padvės baisiose kančiose arba sudraskys jį aptikę vilkai. Buvome trise, kartu su dalinio vadu A. Butavičium. Šiaip taip įkalbėjau jį, kad sutrumpintų arklio kančias ir jį nušautų. Taip jis ir padarė.
Užkrato zonoje (I)
Užkrato zonoje (II)
Užkrato zonoje (III)
Bus daugiau.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą