Ir tikriausiai, kaip būdavo visados, švęstume tegul ir apgriuvusiame, bet "Anapilyje". Tegul ne gegužės 19, o 20-ąją. Kai po gimtadienio koncerto Vilniuje Kernagis atbildėdavo į Palangą.
Kartą, tuomet "Balticum" televizijoje dirbusi Dalia Kanclerytė paskambino, klausdama, ar aš važiuosianti į "Anapilį" V. Kernagio pasveikinti 50-mečio proga? Padėkojau už tokią žinią. Žinoma, būtinai.
Negalėčiau savęs prirašyti V. Kernagio draugams, bet geriems pažįstamiems prisiskirti galiu tikrai. Kaskart apsidžiaugdavau, kai, nesitarusi susitikti, jį pamatydavau kokiame renginyje ar iki skausmo mielame "Anapilyje". Regis, ir maestro apsidžiaugdavo, kaip ir aš.
Šiaip ar taip - pažįstami trisdešimt metų. O susipažinome "neformalioje" aplinkoje - Nemenčinės miškuose, kai dar niekas ir negalėjo pranašauti, į kokio dydžio Lietuvos ŽMOGŲ išaugs gitarą brazdinęs vaikinas. Tuomet oficialiosios "šou biznio" valdžios ignoruojamas, nepripažįstamas ir nevertinamas. Bet jo atliekamos dainos jau keliavo per "svietą" perrašinėjamos juostiniais magnetofonais. Ir kiekvienas, turintis jo juostą, prilygo vos ne dievuliui. "Univerkės" bendrabučiuose įvairiomis progomis susibūrę ankštuose kambarėliuose, bandydavome "įsitaikyti" į iš juostos sklindantį V. Kernagio tembrą, kartu dainuoti tokias mielas, iš širdies plaukiančias jo dainas.
O tuomet, dabar jau beveik prieš 40 metų, Nemenčinės miškuose atsidūriau bičiulės Janinos pakviesta švęsti Joninių. Kai atvažiavome, ant suręstų medinių skobnių jau pūpsojo Nemenčinės girininkijos eigulio parūpintos alaus statinaitės. Taigi, fiesta prasidėjo. Suklusau, kai vaikinas užmaukšlinta kepure pradėjo dainuoti... Kernagio balsu.
"Ko tu pamėgdžioji, nors visai neblogai, Kernagį?" - papriekaištavau. "Tai kad aš ir esu Kernagis",- visai nesutrikęs pareiškė Vytautas. O aš apstulbau - nagi, va, dievaitis prieš akis. Per tas Jonines susibičiuliavome. Kadangi Vytautas ir aš kažkuriuo momentu buvome blaiviausi kompanijoje, jis pakvietė mane ieškoti pradingusio bičiulio. Jei ne jo rūpestis, ko bloga, būtų įvykusi tragedija. Kai vėliau susitikdavome, niekada negrįždavome prie to momento, jo neaptarinėdavome. Bet tiek jis, tiek aš žinodavome, kas galėjo įvykti, jeigu nebūtume suskubę "įsimaišyti".
Taigi, kai D. Kanclerytė pranešė apie tą 50-metį, puoliau puokštės - ir į "Anapilį". O televizijos operatorius tuo metu kraustėsi ir maldavo kaip nors greičiau nufilmuoti jubiliatą - kad jis galėtų tęsti savo kraustymosi darbus. Jį ramindama pasakiau, kad su maestro bandysiu susitarti - po pirmos dainos lekiu įteikti puokštės, jis nufilmuoja, ir važiuoja atgal. Atbildėjusi į "Anapilį", pirmiausiai puoliau ieškoti maestro ir geros pažįstamos teisėmis išsakiau situaciją: "Tu padainuoji, aš tave pasveikinu su 50, operatorius filmuoja, ir važiuoja sau."
Maestro netikėtai mane subarė: "Gražina, tu mane pasendinai visais metais. Šiandien, viso labo, mano pirmoji penkiasdešimtųjų metų diena, nes vakar atšvenčiau 49". O mudvi su D. Kancleryte supratome, kaip susimovėme. Bet vist iek filmavome ir fotografavome. Tegul ir pirmosios 50-ųjų metų dienos proga. O maestro per visą koncertą apmaudavo, kad dvi klaipėdietės ėmė ir pasendino jį metais. Ir tai darė su humoru, tik jam būdingu ir tokiu išraiškingu.
O po koncerto - balius. Kurio pagrindinis patiekalas - laužo anglyse keptos bulvės folijoje ir visokie "pričindalai". Tomis bulvėmis tradiciškai kasmet rūpindavosi jo bendražygis Romas Kisielis - "Anapilio", kurį taip mėgdavo Kernagis, siela.
Tokių pažįstamų, kaip aš, Vytautas Kernagis, be abejo, turėjo "prūdais". Ir kiekvienas galėtų papasakoti šimtus istorijų, charakterizuojančių Nacionalinės premijos laureatą (spėta ją įteikti, kai maestro jau sirgo...). Dalis jų patalpinta Rūtos Oginskaitės knygoje "Vytautas Kernagis", iš kurios gali susidaryti vaizdą, koks jis buvo. Ir yra. Savo dainose, dainuojamose iš širdies, filmuose, kuriuos įvairiomis progomis ir be jų žiūrime iš naujo. "Benai, plaukiame į Nidą" - frazė iš kernaginės filmotekos, tapusi festivalio Nidoje šūkiu. Nidoje gali "sutikti" maestro, sėdintį ant suolelio su ištikimąja drauge - gitara.
Nežinau, koks likimas laukia "Anapilio". Bet skverelyje prie jo irgi galėtume "susitikti" su maestro kokiu nors pavidalu. Juk būtent Palangoje V. Kernagį pagaliau pasivijo šlovė, kai jis tradiciniame festivalyje "suplėšė į gabalus Kolorado vabalus ir dainavo iš širdies".
Ir apskritai Baltijos pajūris maestro būdavo šventas. Ne kartą yra sakęs, kad, sutikęs klaipėdietį, jis jaučia laisvės dvelksmą. "Tikiu, kad iš jūros tos laisvės vėjo semiatės", - sakydavo jis man, gal ir kitiems pajūrio gyventojams. Ir dar pridėdavo: "Jei negyvenčiau Vilniuje, plasnočiau Klaipėdoje."
nuotr.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą