Klaidos, negrįžtamai pakeitusios pasaulį

Gyvenimas nušvito naujomis spalvomis

Iki XIX a. vidurio dauguma europiečių rengdavosi pilkos, baltos ir rudos spalvų drabužiais. Tai nebuvo mada ar toks kažkieno skonis - ryškūs drabužiai būdavo prieinami tik labai turtingiems žmonėms. Dauguma dažų buvo natūralios medžiagos, kurios greitai gesdavo ir todėl brangiai kainavo. 1856 m. Karališkojo chemijos koledžo Londone profesorius Augustas Vilhelmas Hofmanas (August Wilhelm Hofmann) studentui chemikui Viljamui Henriui Perkinui (William Henry Perkin) pavedė tyrinėti aniliną, gaunamą iš akmens anglių dervos. Mokslininkas tikėjosi gauti chinino, kuris tuo metu buvo naudojamas maliarijai gydyti. Vietoj norimo junginio V.Perkinas išskyrė keistus tamsius miltelius. Jis juo ištirpino spirite ir pamatė, kad jų spalva pasikeitė - tapo ryškiai violetinė. Kaip paaiškėjo vėliau, šie milteliai gerai dažė šilką. Gautąją medžiagą V.Perkinas pavadino moveinu, metė mokslą, įsteigė pirmąjį pasaulyje dirbtinių dažų fabriką ir praturtėjo. Vėliau iš akmens anglių dervos buvo pradėti gaminti ir kitų spalvų dažai, ir tai buvo natūralių dažų gamybos pabaiga.

Ne visada naudinga plauti rankas

1879 m. chemikas Konstantinas Falbergas (Constantin Fahlberg) Dž.Hopkinso universiteto (JAV) laboratorijoje tyrinėjo bitumo savybes. Baigęs mokslininkas sėdo vakarieniauti, bet pamiršo prieš tai nusiplauti rankas, ir valgis jam kažkodėl atrodė saldus. Tada jis grįžo į laboratoriją ir ėmė iš eilės tikrinti indus, kuriuos tą dieną naudojo bandymams. Paaiškėjo, kad saldoko skonio medžiaga, nusėdusi ant jo pirštų - rezultatas, gautas sumaišius kelias chemines medžiagas. Mokslininkas gautąją medžiagą pavadino sacharinu, o po kelių mėnesių kartu su kolega Aira Remsenu (Ira Remsen) paskelbė straipsnį apie naujosios medžiagos sintetinimą. Bet mokslo pasaulis šį atradimą priėmė santūriai. Tik kai 1884 m. K.Falbergas užpatentavo sacharino cheminę formulę ir inicijavo jo pramoninę gamybą, dirbtinis saldiklis labai išpopuliarėjo. Gydytojai jį skirdavo nuo galvos skausmo, nutukimo ir pykinimo, o nuo 1907 m. jis pradėtas rekomenduoti diabetikams kaip cukraus pakaitalas.

Paslaptingi spinduliai

Vilhelmas Konradas Rentgenas (Wilhelm Conrad Roentgen) ilgai užsisėdėdavo darbe, tyrinėdamas katodinių spindulių savybes stikliniuose vakuuminiuose vamzdeliuose. Taip buvo ir 1895 m. lapkričio 8-ąją. Vakare išeidamas iš laboratorijos jis pastebėjo keistą švytėjimą. Švytėjo bariu padengtas ekranas, už kurio buvo katodinis vamzdelis: baigęs bandymą fizikas pamiršo išjungti elektros srovę, einančią per vamzdelį. V.Rentgenas išjungė vamzdelį ir švytėjimas dingo. Reiškinys tiek sudomino mokslininką, kad jis pradėjo eksperimentuoti: dėdavo priešais vamzdelį įvairius daiktus ir tikrindavo, ar jie spindulius atspindi ar praleidžia. Galų gale V.Rentgenas priešais vamzdelį kyštelėjo savo ranką ir pamatė jos siluetą ekrane. Po to mokslininkas vaizdą fiksavo fotografinėje plokštelėje ir gavo pirmąją rentgenogramą. Tai buvo jo žmonos rankos nuotrauka, kuri apskriejo visą pasaulį - nuotraukoje matomi rankos kaulai ir vestuvinis žiedas. 1901 m. V.Rentgenas už naujų spindulių atradimą gavo fizikos Nobelio premiją.

Dar šiek tiek apie nešvaros naudą

Škotas bakteriologas Aleksandras Flemingas (Alexander Fleming) garsėjo netvarkingumu. Jo darbo kabinete viskas buvo sujaukta - cheminiai reaktyvai, instrumentai ir valgis mėtėsi kur papuola, o Petri lėkštelės (bakterijoms auginti naudojami laboratoriniai indai) - buvo plaunamos labai retai. Būtent dėl šios aplinkybės A.Flemingui pavyko padaryti du didžius atradimus, kurių vienas virto tikra medicinos revoliucija.

1922 m. mokslininkas persišaldė ir nosies sekreto įdėjo į Petri lėkštelę, kurioje augo bakterijos Micrococcus lysodeicticus. Praėjus nemažai laiko jis prisiminė šį indą ir nusprendė jį patikrinti. Pasirodė, kad visi mikrobai jame žuvo. Taip A.Flemingas atrado medžiagą, pasižyminčią antibakterinėmis savybėmis - fermentą lizocimą, kurio yra įvairiuose kūno skysčiuose.

1928 m., mėnesį nebuvęs savo laboratorijoje, A.Flemingas grįžo ir vienoje iš lėkštelių su stafilokokų kultūromis pastebėjo pelėsį. Atidžiau patyrinėjus tai pasirodė grybelis Penicillium notatum, o štai mikrobų lėkštelėje jau nebuvo. A.Flemingas nusprendė, kad pelėsis išskiria bakterijas žudančią medžiagą. Po pusmečio jam pavyko ją išskirti, ir jis ją pavadino penicilinu.Taip prasidėjo antibiotikų era. Vien per Antrojo pasaulinio karo metus penicilinas, kuriuo buvo gydoma daug ligų, nuo pneumonijos iki tuberkuliozės, išgelbėjo apie 200 milijonų gyvybių, o A.Flemingas už savo atradimą 1945 m. gavo Nobelio premiją.

Vaistas širdžiai gydo meilę

Pirmasis istorijoje vaistas erektilinei disfunkcijai (kitaip tariant - impotencijai) gydyti buvo išrastas visiškai atsitiktinai. Praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje farmacijos kompanijos „Pfizer“ darbuotojai kūrė vaistus nuo stenokardijos ir širdies išeminės ligos. Mokslininkai norėjo gauti kraujagysles plečiančią medžiagą, mat sergant stenokardija širdžiai trūksta deguonies. Tačiau klinikiniai bandymai vis nebūdavo sėkmingi. Preparatas UK-92480 arba visiškai neveikdavo, arba poveikis būdavo trumpas, o nuolatos geriant vaistus savanoriams imdavo skaudėti raumenis. Tabletės sukeldavo dar vieną šalutinį poveikį, į kurį mokslininkai iš pradžių neatkreipė dėmesio - po kelių dienų pagerėdavo savanorių erekcija, net tais atvejais, kai vyrai būdavo seniai jos nepatyrę. Kompanija vėl organizavo klinikinius bandymus (šįkart sėkmingus), kuriuose dalyvavo apie tris tūkstančius savanorių. 1998 m. vaistai, gavę prekinį pavadinimą „Viagra“, pasirodė rinkoje.