Sakoma, kad pamiršus praeitį, žvelgti į ateitį nėra prasmės. Klaipėda - mano jaunystės ir viso gyvenimo miestas. Čia aš subrendau, tvirtai atsistojau ant kojų. Čia gimė, užaugo ir paliko tėvų namus mano vaikai. Čia man gerai pažįstami takai, takeliai, skverai ir gatvės.
Čia laiko giliai įmintos mano artimų žmonių pėdos - 1923 m. sukilėlių tėvuko Jono Rimgailos, kagėbistų sušaudyto 1941 m. lageryje, ir dėdės Eduardo Rimgailos, ilgus metus kalėjusio Mordovijos mirties lageryje. Nors 1927 m. gimiau netoli Klaipėdos - Salantų mieste, bet manau, jog Klaipėda turi ryšį su mano vaikystės metais. Tėvukas apie Klaipėdos 1923 m. sukilimą mažai kam pasakojo, bet pradžios mokykloje atiduodami pagarbą sukilėliams, dainuodavom: "Klaipėdą gavome savo krauju, raitosi bangos šalia karžygių".
Atvykau į Klaipėdą 1945 m., į griuvėsiais paverstą miestą, kai dar sproginėjo uždelsto veikimo minos. Kai dar ant išlikusių namų kalbėjo lentelės su įrašais "Namas patikrintas, minų nėra", kai dar ne visose gatvėse buvo išvalyti griuvėsiai. Tų pokario metų klaipėdiečių liko tik vienetai. Ir jei jie galėtų prisikelti iš kapų, tai šiandien pažvelgę į daugiaaukštę Klaipėdos panoramą, perfrazavus poetą A. Baranauską, pasakytų, jog patekom į dangų ir rojų. Arba, anot rašytojos I. Simonaitytės, pasakytų "viskas pasikeitę į gerąją pusę".
Atvykęs į Klaipėdą pradėjau dirbti jūrų prekybos uoste darbininku. Vėliau mokiausi mechanizatoriaus-dokininko specialybės. Mokė jos mane vokiečių karo belaisvis, nes prie uosto buvo vokiečių karo belaisvių lageris, apie 1 000 žmonių. Atvyko ir 16-os LŠD darbo batalionas, 1 000 kareivių ir karininkų. Tų metų gyvenimo paradoksas - buvę priešai atstatinėjo uostą ir miestą.
Buvo alkani, nepriteklių pokario metai. Pusiau alkanam su kitais klaipėdiečiais teko ardyti griuvėsius, rinkti sveikas plytas, kurių taip reikėjo statyboms. Laukėme ir tikėjome, kad bus pastatyti namai, kad gausime butus. Bet tai buvo tolimų metų, dešimtmečių svajonė.
Kiekvienam darbovietėse buvo išduotos kortelės - pasai, kuriuose buvo įrašoma, kiek dirbai valandų valant miesto griuvėsius. Reikėjo dirbti 42 valandas, bet teko dirbti daugiau. Žmonės neturėjo kur gyventi. Neapsieita ir be tragedijų. Liepų gatvėje, netoli pašto rūmų, buvo sugriautas namas. Stovėjo tik išlikusios kelios sienos, bet buvo erdvūs požemio rūsiai, kuriuose savavališkai ir apsigyveno kelios šeimos su vaikais. Išaušus šv. Velykų rytui, sugriuvo likusios sienos, žmonės, atsidūrę po griuvėsiais, šaukėsi pagalbos. Atskubėjusios greitosios pagalbos medikai plikomis rankomis nieko padėti negalėjo. Atvykę karinio dalinio kareiviai laužtuvais daužė griuvėsius, gelbėjo žmones. Kiek tada žuvo žmonių, buvo išgelbėta ar sužeista, niekas nerašė, viskas buvo slapta. Niekas nerašė ir kai 1946 m. šaltą žiemą atskilusi didelė ledo lytis nunešė į jūrą didelį būrį poledinės žūklės žvejų, jie nuskendo. Daug skausmo patyrė artimieji, netekę šeimos maitintojų. Buvo ir kitų tragiškų įvykių.
Vėliau pradėjo veikti vakarinė vidurinė mokykla, kurioje ir aš mokiausi šešerius metus. Baigęs išvykau į Vilnių studijuoti. Veržėsi tada mokytis žilagalviai, buvę tremtiniai, iš lagerių grįžę politiniai kaliniai ir t. t. Taip jų rankomis buvo atstatomas, gražinamas, puošiamas miestas. Suprantama, dirbo ir atvykėliai iš plačiosios sovietų tėvynės. Buvo tarp jų ir dorų eilinių žmonių be įvairių privilegijų. Malonu buvo užeiti į Kultūros ir poilsio parką, kur veikė apžvalgos ratas, įvairūs atrakcionai ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Veikė šokių aikštė jaunimui, o žiemą - čiuožykla. Malonu buvo prisėdus pailsėti, paskaityti knygą ar laikraštį.
Per tuos ilgus dešimtmečius buvo pastatyti daugiaaukščiai namai su visais komunaliniais patogumais, kvartalai savais pavadinimais, kaip rašo Gintaras (VE, 2011-03-10). Bet vyko keisti ir nesuprantami dalykai - griovimai ir ardymai. Neįtikėtina, niekas nepatikės, kad barbariškai sunaikinti senąsias miesto kapines įsakė Maskva. Taip buvo griaunami istoriniai, architektūriniai pastatai. Sunku pasakyti, kodėl jie nepatiko visagaliams miesto partijos ir vykdomojo komiteto vadovams.
Atsirado ir kita problema - šunininkystė. Reikalaujama, kad šunims būtų skirtos aikštelės, konteineriai išmatoms. O aplinka, takai ir toliau teršiami, nors daug apie tai kalbama ir rašoma. Liaudiškai šnekant, vežimas nejuda iš vietos. Ir nejudės esant dabartinei tvarkai. Nors dabar egzistuoja mada, jog kiekvienas valdininkas reikia ar nereikia laiko šunį. Vargu ar rasime įvairaus lygio valdininkų, kurie norės laikytis tvarkos, surinkti šunų išmatas. O blogas pavyzdys greitai suranda sekėjų.
Paskelbus Nepriklausomybę, prasidėjus Atgimimui, susikūrus naujai miesto valdžiai, buvo siaubiamas, ardomas Kultūros ir poilsio parkas, kol pagaliau jo netekome. Viskas sulaužyta, išvogta. Baisu dabar ir užeiti. Pagirtina, kad atsirado entuziastų, kurie ragina atstatyti nusiaubtą ir sunaikintą parką.
Sportininkų gatvėje buvo pastatytas, reikiamai sutvarkytas vaikų darželis, skirtas karininkų šeimoms. Tik spėjo išvykti sovietų kariškiai, nedelsiant viskas buvo išgrobstyta, pasidarbavo ir metalo vagys. Liko nusiaubta tartum dykuma. Čia dabar pamėgo rinktis ir buvusios 5-os vidurinės mokyklos moksleiviai rūkyti. Renkasi ir šiaip paaugliai. Ir tai ne pavieniai atvejai, nes atsakingų nėra ir niekas nė už ką neatsako.
Labai sunku ir skaudu buvo man po 62-ejų pragyventų metų Klaipėdoje išvykti ir atsisveikinti amžinai. Išvykdamas verkiau. Nors sakoma, kad vyrai neverkia. Susirgau progresuojančia, nepagydoma liga, kuri prikaustė mane prie lovos ir invalido vežimėlio. Sunkia nepagydoma liga susirgo ir mano žmona. Abiem reikalinga slauga ir priežiūra, todėl buvo vienintelė išeitis persikelti gyventi pas sūnų į Kauną.
Aš dabar dažnai sapnuose matau Klaipėdą - savo jaunystės ir viso gyvenimo miestą. Juk čia liko giliai įmintos mano pėdos, nuveikti kuklūs darbai. Menu tuos gerai pažįstamus žmones, su kuriais teko kartu dirbti, gyventi tais sunkiais, alkanais pokario metais, dalintis rūpesčiais ir džiaugsmais. Daug apie tai galima rašyti ir pasakoti, nes pergyventa daug kas. Gera ir malonu buvo gyventi Klaipėdoje.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą