Bet to ir nereikia. Laikraštis toks - koks mūsų gyvenimas. Kartais - lyg filme, o kartais - kasdieniškas. Tokie buvo ir du 1991-ųjų liepos vidurio "Vakarų ekspreso" numeriai. Buitiniai, kaip vadina patys žurnalistai.
Gyvybei pavojingas skveras
Tąkart jie atkreipė dėmesį į jau dešimtmetį (!) skverą tarp Didžiosios Vandens ir Tomo gatvių kapstančius archeologus.
"Ir šią liepą birbė ekskavatorius, rausdamas žemę n kartų perraustoje vietoje. Aplinkinių namų gyventojai eilinę vasarą susiėmė už ausų išgirdę ekskavatorinį bliuzą. Gal galima gėdinti gyventojus, kad jie nesupranta archeologijos svarbos būsimosioms kartoms. Bet gyventojai būsimosiomis kartomis rūpinasi dabar.
Kas, jei koks pyplys įkris į vandens pilną duobę. Jis nebeišmoks skaityti ir vadovėlyje nebeperskaitys, kas ten buvo toje aikštėje prieš du šimtus metų. Nes įkritęs gali nuskęsti. <...> Kažkodėl niekas nepasirūpina bent jau aptverti duobę. Na, tikriausiai laukia, kol koks bambyziukas įkris ir nusisuks sprandą. Tada būtinai aptvers, kad kitiems taip neatsitiktų", - išvadą padarė VE žurnalistai.
Kažkada archeologai darbus tame skvere (miesto formavimosi metu buvusiu tuometinės Danės vagos pakrantėje) baigė. Dabar ši erdvė su ne taip seniai atsiradusiomis skulptūromis vadinama Dienovidžio aikšte, ir pavojaus mažiems vaikams nekelia. Tiesą pasakius, nekelia ir jaukumo jausmo. Gal jis atsiras bent paskutinį šio mėnesio savaitgalį, liepos 28-30 dienomis, kai Jūros šventės metu čia įsikurs Senamiesčio kino skveras?
Pagulėk ir pamąstyk
Kiek toliau nuo šios vietos, Teatro aikštėje, praeiviams pavojaus tais laikais buvo mažiau. Tačiau ne vienas jų (dažniausiai - padorių miesčionių kategorijai priskirtini homo sapiens) stengdavosi atsargiau praeiti pro subkultūrinį jaunimą - pankus ir metalistus. Net ir romantiškieji depešistai juos kažkodėl baugino.
Bet čia, nepykite, jau pačių žmonių problemos. Tą savo cikle, pavadintame "Muzika, bauginanti miesčionis", ir bandė paaiškinti jautrios sielos studentas ir pradedantis poetas, vėliau kažkodėl nubridęs į purvinus politikos vandenis, Arūnas Marčauskas. Šįkart jis pakalbino po Dramos teatro balkonu, iš kurio kalbą 1939 metų kovo 24-ąją rėžė Adolfas H., gulinėjusius ir mąsčiusius pankroko grupės "Pagulėk ir pamąstyk" narius Pinčių, Zumantą, Kreizą, Uodą ir Žolėdį.
"Vardai - dokumentams", - paaiškino reporteriui Pinčius. "Ir dokumentinei visuomenei, o gyvenime jie turi tikruosius savo vardus - pravardes", - savo ruožtu skaitytojams paaiškino reporteris.
Užbėgdami už akių pasakysime, kad vėliau Pinčius be dokumentų neišsivertė. Negi, neturėdamas dokumentų, tapsi įmonės vadovu? Tokiu ir tapo Pinčius, tiksliau, Valdas Puidokas. Tai - tas pats žmogus, kurio vadovaujama VšĮ "Meno kodas" organizavo koncertus ir kitus renginius dabar jau nebeegzistuojančiame "Švyturio menų doke".
Tačiau 1991-aisiais apie tokią ateitį Pinčius net nesvajojo. Pankai ir žodis "ateitis" - apskritai labiausiai nesuderinami dalykai pasaulyje. Na, bent to savo dainose juos mokė "Sex Pistols" (prisimenate seną gerą "No Future"?).
Todėl ir Klaipėdos pankai dainavo apie dabartį. Apie tai, ką matė prieš nosį: "Girtam triukšme, minioj veidų/Aš vėl matau tave/Sustingusį kaip asilas/Ligi kelių purve"...
Tiesą pasakius, "Pagulėk ir pamąstyk" buvo tokie blogi, kad jų nepriėmė net į "Blogiausių grupių festivalį" Vilniuje.
Nutrūkę vertikalūs ryšiai...
O mes iš senamiesčio persikelkime į pramonės objektus.
Štai ką apie 1991-ųjų realijas pasakojo "Vakarų laivų remonto" įmonės gen. direktorius B. Trofimovas: "Situacija įmonėje normali. Planavome gauti 3 mln. rublių pelno, gavome 5 mln. Labiausiai trūksta lako ir medienos. <...> Dėl šachtininkų streiko Tarybų Sąjungoje sustojo acetono gamyba. Dabar ieškome, kur gauti valiutos."
Celiuliozės-kartono kombinato direktoriaus pavaduotojas R. Bieliauskas: "Kadangi 90 proc. mūsų produkcijos iškeliauja į Tarybų Sąjungą, mes nepergyvename dėl aukštų produkcijos kainų, paskaičiavome įkainius pagal žaliavų kainas, kurios Tarybų Sąjungoje labai brangios. Todėl pinigų algoms mokėti yra."
Taros gamyklos "Progresas" direktoriaus pavaduotojas V. Artiominkovas: "Labai sunku su mediena. Nes nutrūko vertikalūs ryšiai, o horizontalūs dar neužsimezgė. Su kai kuriais partneriais Tarybų Sąjungoje produkciją keičiame į žaliavas. <...> Produkciją dabar gaminame tik iš užsakovo žaliavų. Vienu žodžiu, sukamės, kaip galime."
Projektavimo ir statybos susivienijimo "Klaipėda" viršininkas J. Stanislovaitis: "Trūksta medienos, metalo, kitų medžiagų. <...> Statome kaip ir seniau, tačiau keisčiausia, kad pastatyti namai neapgyvendinami. Gal klaipėdiečiams butų nebetrūksta?"
Tiekimo įmonės direktorius Č. Jablonskis: "Prekiaujame, reikia pasakyti, labai gerai. Pradeda veikti laisvosios rinkos mechanizmas. <...> Nuo sausio mėnesio pakėlėme atlyginimus darbuotojams tris kartus."
Medžio apdirbimo kombinato direktoriaus pavaduotojas E. Laukys: "Trūksta žaliavos. <...> Gaminame viską tą patį, tik mažesniais kiekiais. <...> Svarbiausia, kad trūksta žmonių. Jaunimas išėjo į kooperatyvus."
Keturių iš čia išvardintų 6 įmonių jau seniai nebėra...
Kokia alga, tokia ir muzika
Žinia, jau kelerius pastaruosius metus pasaulyje pastebimas vinilinių plokštelių renesansas. Suprantama, jomis domisi gal 1 proc. žmonių, o gal tik 0,3, tačiau pardavimo apimtys kyla. Paklausūs ir seni vinilai, galintys kainuoti ir 10, ir 100, ir 200, ir 2 000 eurų.
Yra tekę sutikti ir jaunų klaipėdiečių, besidominčių vinilais, tačiau jie net neįsivaizduoja, kad tais tolimais 1991-aisiais Klaipėdoje, Herkaus Manto g. 30 (ten, kur dabar "Fielmann"), veikusi plokštelių parduotuvė per mėnesį jų parduodavo net po 30 tūkst. egzempliorių.
"Kokia jūsų alga, tokia bus ir jūsų muzika", - genialią išvadą padarė parduotuvėje apsilankiusi VE praktikantė Rūta Rukaitė.
Ir paaiškino: "Neišsigąskite, jeigu turite tik 10 kapeikų. Jūs dar įstengsite nusipirkti triskart nupigintą "Lietuvos estrados" plokštelę. Ir grįžęs į savo jaukų (arba nejaukų) būstą galėsite klausytis Viktoro Malinausko virkavimų.
Dar jūsų paslaugoms (už mažus pinigus) - Laimio Vilkončiaus dainos, 1985 metų respublikinės dainų šventės melodijos arba šiais laikais jau gana egzotiškai skambančiu pavadinimu plokštelių ciklas "Tarybų Lietuvos kompozitoriai". <...>
Pasitaupę pinigėlių galėsite nusipirkti Tinos Turner, Paul McCartney, "Black Sabbath", "Pink Floyd", "Rolling Stones", "Doors". Pirkdami būkite atidūs - kiekvienas vardas skirtingai kaštuoja.
Jei būtumėte dar labiau pasitaupę, būtumėte galėję nusipirkti netgi legenda tapusio Viktoro Cojaus plokštelę, kuri kainavo 26 rublius ir 50 kapeikų. (Rašau būtuoju laiku, nes tokių "pasitaupiusių" buvo labai daug)", - su "meniu" supažindinami skaitytojai.
Apie suvaikėjusį lokį
Beje, tai buvo pirmieji "kompaktų" populiarėjimo metai. Na, bent jau postsovietinėje Lietuvoje.
"Jūs tikriausiai net neįtarėte, bet šioje parduotuvėje galima rasti ir kompaktinių diskų už 20 ir 48 rublius. Kaip mane informavo maloni ir šneki pardavėja, juos labai perka. Kompaktinis diskas su gera klasikine muzika - puikiausia dovana giminaičiui. Girdėjau, kad bizniu užsiiminėjantys žmonės juos į Lenkiją išveža..." - rašė R. Rukaitė.
Na, o kitas VE praktikantas Nerijus Kesminas apsilankė... cirke. Cirkas jam patiko nelabai. Paaiškėjo, jog kone visi gyvūnai čia - jau pensinio amžiaus.
"Visai suvaikėjęs juodas lokys, kurio propropro...senelis, matyt, kažkada buvo sugautas Himalajuose, labai uoliai ir jausmingai laižo grotas su tokia veido išraiška, lyg darytų kažką reikšmingo. Kupranugaris pastebi visai čia pat pastatytą kibirą su vandeniu tik tada, kai prižiūrėtojas patapšnoja jam per kur pasiekia.
Liūtas pasirodė buvęs labai seksualus - mat jį apgyvendino viename narve su dama. Reikia pasakyti, susirinkę klaipėdiečiai sutiko seksualinės laisvės pasireiškimą džiaugsmingai."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą