"Jau kelios dešimtys klaipėdiečių, kas pusvelčiui nusipirkęs, kas paklojęs milijoną kitą medinių rublių, tapo kioskų, parduotuvių, fotoateljė, kirpyklų ir panašių pirkinių savininkais", - privatizavimo rezultatus skaitytojams pateikė VE.
O štai skaičiais tie pusė metų Privatizavimo tarnybos veiklos atrodė taip: daugiau nei 70 aukcionų, bendra parduotų objektų vertė (rubliais ir investiciniais čekiais) 1991 m. siekė beveik 8,5 mln., per pirmą 1992-ųjų mėnesį - jau net daugiau nei 14,6 mln.
Aišku, paprastiems klaipėdiečiams tie skaičiai buvo neįdomūs. Jiems įdomesnės buvo pavardės žmonių, kurie tapo kioskų, parduotuvių etc. savininkais. Mieste jau net ne puse, o visomis lūpomis buvo kalbama apie tai, kad už šių visų "naujų lietuvių" slypi nusikalstamu būdu gauti pinigai, o privatizavimo aukcionai vyksta juose tvarką darant samdytiems skustagalviams berniukams, konkurentams paaiškinantiems, kad čia užsuktų kitą kartą.
"Aukcionų suvestinėse dažnai kartojasi tos pačios pavardės. Kas jis - Klaipėdos milijonierius?" - taip subtiliai VE žurnalistas paklausė miesto Privatizavimo tarnybos viršininko Audriaus Kaladžinsko.
Pastarasis laikėsi principo "nepagautas - ne vagis": "Iki šiol Klaipėdoje įvairius objektus pirko fizinių asmenų grupės (pastaruoju metu net iki 100-150 žmonių), kurias suburia akcinės bendrovės. Dažnai pasitaiko, kad šioms grupėms atstovauja tie patys įgalioti asmenys, todėl susidaro klaidingas įspūdis, kad veikia mafija", - toks buvo atsakymas.
Tuo metu Kriminalinėje policijoje atsirandančios organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos ėmė po truputį stebėti, kas vyksta valstybinio turto privatizavimo aukcionuose, deja, jų darbo rezultatai liko į Vidaus reikalų ministeriją Vilniuje nusiųstų ir dėl kažkokių priežasčių pamirštose tarnybinėse pažymose.
O nepagautieji taip ir liko ne vagimis. Dabar kai kurių jau nėra net gyvųjų tarpe. Kiti tyliai pasitraukė į šešėlį. Treti iki šiol aktyviai reiškiasi. Pavardžių nepaminėsime. Nepagautas - ne vagis. O gaila.
Beje, miestui likdavo tik 30 proc. už privatizuotą objektą atitekusios sumos - 70 proc. pasiimdavo Vilnius, tiksliau, Respublikos privatizavimo fondas. Ir tai - jeigu tas objektas būdavo vietinio pavaldumo įmonė. O jei respublikinio, į sostinę nukeliaudavo 95 proc. gautos sumos. Gal tikrai ministerija turėjo priežasčių pasilaikyti ir "į procesą" nepaleisti tų operatyvinių kriminalistų pažymų...
O pinigų Klaipėdai tais laikais reikėjo. Savivaldybė tuometinėn Ekonomikos ministerijon nusiuntė raštą su nurodytu valiutos poreikiu 1992-iesiems.
"Valiutinių lėšų būtinai reikia Valstybiniam autobusų parkui kapitaliniam autobusų remontui, atsarginių detalių įsigijimui. Komunalinio ūkio įmonėms trūksta technikos.
Gydymo-profikaltikos įstaigoms reikalingos valiutinės lėšos tyrimo-gydymo aparatūrai įsigyti.
18,6-21,9 mln. dolerių atsieitų kontraktas su firma "Budimex", kuri užbaigtų biologinių nutekamojo vandens valymo įrenginių statybą, 1992 metams reikėtų 25 proc. šios sumos", - pranešė VE.
Taigi, Klaipėdos savivaldybė paprašė Vilniaus tiems metams uostamiesčiui skirti 7,6 mln. dolerių.
Ar gavo? Galbūt sužinosime kitose senų dienraščio numerių apžvalgose.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą