Tačiau 1992-aisiais tai keista nebuvo. Tai buvo natūralu.
"1992 m. rugpjūčio 1 dieną sukanka 740 metų nuo to laiko, kai rašytiniuose šaltiniuose paminėtas Klaipėdos vardas. Septynis šimtus metų miestas vystėsi veikiamas įnoringų Baltijos vėjų bei šią jūrą supančių valstybių politikos. Per pastaruosius 40 metų miesto istorija buvo lyg ir nepageidautina tema. Net garbingas 700 metų jubiliejus buvo nutylėtas.
Šiandien, kai mes su atida bandome pažiūrėti į praeitį, 740 metų Klaipėdos miesto jubiliejus turėtų tapti atskaitos tašku, jungiančiu istoriją, nūdieną ir ateitį.
Todėl iš visų, neabejingų savo miestui, organizacinis komitetas tikisi sulaukti nesavanaudiškos pagalbos - tiek pervedant pinigus į mūsų sąskaitą, tiek remiant atskirus jubiliejinius renginius. Visi rėmėjai būtų paskelbti ir turėtų galimybę reklamuotis šventiniuose leidiniuose", - į turinčiuosius pinigų kreipėsi miesto meras Benediktas Petrauskas, Klaipėdos 740 metų jubiliejaus organizacinio komiteto pirmininkas.
Ir nurodė Savivaldybės Kultūros, mokslo ir meno skyriaus sąskaitą, į kurią galima pervesti pinigus.
Kažin kaip šiais laikais būtų sureaguota į panašų prašymą? Kiek keiksmų ir prakeiksmų būtų išlieta virtualioje erdvėje?
Per 25 metus pasikeisti gali daug kas. Ne tik supratimas apie tai, už kieno pinigus reikėtų organizuoti miesto gimtadienį, bet ir verslas, mados, technologijos. Net Jūros šventė, ir ta keičiasi (nors bukakaktis buvęs policininkas, dabar vadovaujantis Vyriausybei, to ir nenori pripažinti). Nesikeičia tik vienas dalykas. Žmogus.
"O žmonės įvairūs - vieni geria, kiti mylisi ne vietoj, treti net susimuša, kolioja kitus, o svarbiausia - girti lenda į jūrą", - konstatavo VE, pasidomėjęs, kaip gelbėtojams sekasi ruoštis naujam sezonui paplūdimiuose.
Ir su vaikais žmonės elgiasi taip, kaip ir anksčiau.
"Kiek gelbėtojai bešauktų į į megafonus, kad piliečiai nemiegotų pliaže ir saugotų savo atžalas, jokios naudos. Karštą dieną būriai mažylių gelbėjimo stotyse ištiesę kaklelius laukia savo gimdytojų valandą ar dvi, kartais ir pusdienį. Reikalingos baudos. Tada tėvai pliaže nemiegotų", - manė žurnalistė.
Šventas naivume... Argi mūsų žmones išgąsdinsi baudomis?
O vaikai ne vienam iš tėvų kaip buvo sovietmečiu, taip ir liko lyg daiktas, kurį galima stumdyti iš kampo į kampą. Ypač tai pasakytina apie skyrybas, kuomet vyras ir moteris galvoja tik apie savo ego, absoliučiai nemąstydami, kaip jų ginčai ir nepamatuotos ambicijos atsilieps vaikui.
Tokių istorijų, kokią tais metais papasakojo laikraštis, ir šiandien - ne viena. O istorija gana banali. Susipažino lietuvė su ukrainiečiu. Apsivedė. Gimė berniukas. Tėvai išsiskyrė... ir pradėjo dalintis vaiką.
Sūnus liko gyventi su motina. Ši jį užrašė į lietuvišką mokyklą. Tėvas stoja piestu prieš - jo sūnus lankys tik rusų mokyklą! Jis iš buvusios žmonos buto pavogė visus dokumentus, kurie būtini priėmimui į mokyklą, o kitą dieną pats sūnų nuvežė jį užrašyti mokyklon, kur pamokos vyksta rusų kalba.
Po mamos skundo įvykiu susidomėjo policija ir prokuratūra. Tėvas išsigando pareigūnų, todėl vaiką grąžino buvusiai žmonai. Tiksliau, lyg daiktą paliko namo kieme.
Mamai iš naujo surinkus visus dokumentus, berniukas pradėjo lankyti lietuvišką mokyklą. Bet tėvas nenurimo - padavė eks sutuoktinę į teismą dėl globos teisių atėmimo. Nelaimėjo. Tada pradėjo rašyti melagingus skundus į visas įmanomas instancijas. Jam leista kartkartėmis pasiimti sūnų po pamokų.
Galų gale net įvyko specialus tuometinio Švietimo ir jaunimo ugdymo skyriaus posėdis, kuriame aiškintasi situacija. Posėdyje mokytoja konstatavo, kad vaikas, pabuvęs pas tėvą, į mokyklą ateina nepailsėjęs ir neparuošęs pamokų. Be to, jos teigimu, berniukas "išderintas" nesibaigiančios tėvų kovos, tapo nervingas, nepaklusnus, netgi žiaurus.
"Taigi paplitusi patarlė, kad kur du pešasi, trečias laimi, čia nepasitvirtina. Pralaimi vaikas, be abejo, turintis teisę turėti abu tėvus, bet taip pat ir turintis teisę į ramų, normalų gyvenimą, teisę turėti vienus namus ir nedalyvauti tėvų kare. <..>
Karas tarp tėvų, matyt, net neįpusėjęs. Ir tęsis, ko gero, dar ilgai. Ir blaškysis vaikas nuo vieno prie kito, prarasdamas tikėjimą ir meilę žmogui. Augs piktas ir nepasitikintis", - konstatavo straipsnio autorė.
Ir, atrodo, nedaug suklydo. Jau po keliolikos metų šio vaiko (jau pilnamečio jaunuolio) pavardę galėjai vėl atrasti spaudoje - žinutėje, kur pasakojama apie tai, kad grupė vaikinų sumušė ir apiplėšė praeivį. Pavardė - tarp įtariamųjų...
Beje, įdomu, visgi kokią mokyklą - lietuvių ar rusų - jis baigė. Klausimų sukelia jo, jau jauno vyro, nuotrauka viename iš socialinių tinklų, kur jis pozuoja su štai tokį užrašą turinčiu plakatu: "Jeskou mergynos (zmonos) pazadu buti geras".
O gal jokios mokyklos jis taip ir nebaigė?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą