Paskirkime šią apžvalgą verslui, tiksliau 1992-ųjų Klaipėdos verslininkams ir jų godoms.
Tais metais pinigų darymo ir kaupimo procesai jau buvo įsibėgėję visu tempu. Vieniems sekdavosi geriau, kitiems blogiau, bet visi mokėsi iš savo klaidų.
Atrodė, kad pirmuosius didelius kapitalus sukaupę verslininkai gyvena be rūpesčių, tačiau taip nebuvo. Problemų jie turėjo. Ir ne tik užgimstančių organizuoto nusikalstamumo bei jos pirmykštės formos - reketo pavidalu.
Buvo tokių, kurie matė, kas bus, jei verslą žlugdys valstybė ir valdininkai. Ir jei į verslininkus kreivai žiūrės visuomenė. Jie apie tai ryžosi prabilti. Tiesa, anonimiškai.
"Kas sugeba uždirbti pinigus, tas sugebės (jei tik norės) gauti pelną nemokėdamas mokesčių ir nepažeisdamas įstatymų. Žinoma, jei nemokame mokesčių, nukenčia ne funkcionieriai, o miesto visuomenė. Jei visuomenė nori, kad verslininkai jai mokėtų pinigus, ji turi versti Tarybos deputatus sudaryti sąlygas darbui, turi kovoti už biznierių interesus, turi ginti lauk netikusius valdininkus.
Benamiai, bedarbiai, invalidai, pensininkai prašo valdininkų pagalbos, o gavę dėkoja. Bet juk valdininkai patys nieko neduoda. Jie tik perskirsto mokesčių mokėtojų pinigus. Tai ir reikia dėkoti tiems, kurie moka pinigus į biudžetą ir kitus fondus. Benamiai geriau kovotų už statybininkų reikalus, o bedarbiai padėtų verslininkams kurti naują biznį. Biznieriai suteiktų jiems naujas darbo vietas.
Statistika liudija, kad 3 procentai gyventojų turi tiek vertybių, kiek likusieji 97 procentai. Dažniausiai didžiausią kapitalą turi sukaupę veikliausieji ir darbščiausieji, bet jų visuomenėje - tik maža dalelytė, ir jie niekada negalės apginti savęs prieš didžiąją visuomenės dalį. Negalės apsiginti ten, kur sprendimus lemia balsų dauguma, o profesorius, milijonierius ir alkoholikas turi vienodą balso teisę... Tie, kurie nesugeba susitvarkyti savo asmeninio ar savo šeimos biudžeto, tikrai nesuvoks, kaip tvarkyti Lietuvos ekonomiką.
Neturtingoji dauguma dažniausiai stengiasi savo pašlijusius reikalus pataisyti turtingųjų sąskaita. Jei visuomenė suvoks, kad sudarydama biznieriui sąlygas uždirbti eilinį milijoną gaus ir sau vieną kitą šimtą tūkstančių, viskas bus gerai. Jei valdininkai ir visuomenė peiks biznierius, nesudarys jiems sąlygų gyventi pagal pinigines išgales prabangoje, o tikėsis už kiekvieną milijoną gauti po 640 tūkst. mokesčių (dabar UAB savininkams), negaus nieko! Taip mano dauguma biznierių. <...>
Valstybė turėtų suteikti visiems vienodas sąlygas, niekam nereikia suteikti lengvatų, išskyrus invalidus ir senus žmones. Kodėl valstybė turi atiduoti kažkieno uždirbtus pinigus tėvui, nesugebančiam išmaitinti savo daugiavaikės šeimos. Kodėl jis pats negalvojo apie tai iš anksto? Kuo mums geriau, kad jis daugina į save panašius? Net ir laukiniai gyvūnai turi tiek palikuonių, kiek sugeba aprūpinti buveinėmis ir maistu. O kai kurie žmonės reikalauja, kad jiems duotų butą, maisto. Uždavinėja kvailą klausimą "Kaip gyventi?" Valstybė privalo garantuoti vienodas sąlygas, o kiekvienas gyvena taip, kaip sugeba."
Toks štai šeštadienio pamokslas iš 1992-ųjų verslininko lūpų. Gaila, kad su VE reporteriu jis kalbėjo anonimiškai. Dabar būtų labai įdomu sužinoti, kaip jam sekėsi verslas per tuos 25 metus...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą