Dieną keičia naktis, naktį - diena, vasarą - ruduo, o jį - žiema. Gyvenime nieko nėra nekintamo. Tai puikiai suprantame, tačiau permainas į savo gyvenimą vis tiek nenoriai įsileidžiame. Atvirkščiai, kiek įmanydami stengiamės palikti viską, kaip buvo, nors ir esame verčiami ar raginami keisti kryptį.
Žmonės linkę rinktis tai, kas yra žinoma, saugu, išbandyta. Norėdami pasipriešinti pokyčiams, susikuriame tariamą tikrumą, saugumą, kontrolės jausmą. Bandome viską gyvenime surikiuoti ir numatyti. Kuriame planus, kaip švęsime gimtadienį, kur vyksime atostogauti, kurią valandą pietausime, ir, apsaugok, Viešpatie, nelaukiame jokių staigmenų.
"Nors nesu patenkintas santykiais, jų keisti nenoriu, gal likimas pats pasuks įvykius norima linkme"; "Yra kaip yra, kam kelti sąmyšį, gal bus dar blogiau…" - šie ir panašūs teiginiai išreiškia pokyčių vengimą.
Toks asmuo tarsi ant pirštų galų eina savo gyvenimo keliu ligi pat mirties, tikėdamasis nieko nesutrikdyti, į nieką nesigilinti, nebent nepasisektų ir tektų tai padaryti per prievartą.
Tačiau permainos ateina į mūsų gyvenimą nepriklausomai nuo to, ar jas priimame, ar ne. Iš tiesų, kuo joms labiau priešinsimės, tuo labiau kentėsime ir versime kentėti kitus. Priešindamiesi permainoms, priešinamės natūraliam gyvenimo judėjimui, plėtotei, raidai. Taigi iš esmės bandome stabdyti gyvenimą. O tai antgamtiška, nenatūralu.
Bandymas padaryti gyvenimą itin stabilų - puiki kančios formulė.
Jei šis aprašymas tinka jums, vertėtų susimąstyti. Ar tikrai taip norite nugyventi likusį savo gyvenimą, t.y. kankindamiesi ir be aistros gyventi...
Kas saugu, ne visada geriausia
Ar kiekvieną naktį miegate toje pačioje lovos pusėje? Įtariu, kad taip! Įsivaizduokite, kad šiąnakt įeinate į miegamąjį ir randate savo partnerį, gulintį jūsų lovos pusėje. "Kodėl atsigulei mano pusėje?" - paklausite pasipiktinęs. Ir jei jūsų partneris paaiškins, kad nuo šiol jis nusprendė miegoti čia, tikriausiai susinervinsite ir atsakysite: "Bet tai mano vieta!"
Ar kada susimąstėte, kodėl miegate toje pačioje lovos pusėje? Kuo bloga kita? Žmonės įpranta prie konkrečių vietų ir jos tampa jų jaukumo zonomis, iš kurių pasitraukę jaučiasi nesaugiai.
Kas yra jaukumo zona? Paprastai tariant, tai - vieta, kur esate saugus, jūsų namai. Jaukumo zonoje yra viskas, kas pažįstama: tiek jūsų kasdieninė rutina, tiek žmonės, prie kurių esate įpratęs.
Su erdvės pažeidimais susiduriame kone kasdien: nuvažiavęs į darbovietę, randate užimtą įprastinę automobilio statymo vietą, dėl to susierzinate, nes turite ieškoti kitos; pasipiktinate, kai kas nors pertvarko jūsų daiktus ant darbastalio; sėdate į tas pačias kėdes autobusuose, teatruose, susirinkimų kabinetuose, kurias laikote savomis, ir kaskart sutrinkate, jeigu kažkas jas okupuoja pirmas.
Nėra blogai turėti vietas, kuriose jaučiamės saugūs. Problemų kyla tada, kai negalime jų paleisti, nors aplinkybės ir verčia tai daryti. Štai kaip tada reaguojame: "Ak, ne, ligi šiol viskas klostėsi taip sklandžiai, kodėl turėjo tai įvykti?" "Kodėl jie pertvarkė lentynas šiame prekybos centre? Anksčiau žinojau, kur viskas išdėliota. Dabar negaliu nieko rasti." "Bet mes visuomet atostogaujame su mano pusbroliais prie ežero. Kodėl nori kažko kito?" "Visada buvau sveikas žmogus, negaliu patikėti, kad mano kraujospūdis aukštas, kad privalau keisti mitybą."
Pasikeitus įprastiems dalykams, jaučiame erzulį, pyktį, diskomfortą. Kuo daugiau pokyčių tenka išgyventi vienu metu ir kuo jie svarbesni, tuo nelaimingesni tampame. Jaučiame, kad esame nebepajėgūs valdyti savo gyvenimo kaip anksčiau. Įprastas gyvenimo ritmas sutrinka. Ir mes taip pat.
Tik pažvelgę baimei į akis galime tobulėti
Įsivaizduokite save stovintį ant uolos krašto, aukštai virš žemės. Prieš save regite kitą uolą. Labai norite ją pasiekti. Jaučiate, kad nebenorite ilgiau stovėti ten, kur esate, ir kad atėjo laikas žengti tolyn. Esate pasiryžęs šokti, tačiau pažvelgus į dvi uolas skiriančią prarają jus užvaldo baimė - baimė nukristi, baimė, kad nesugebėsite peršokti į kitą pusę, baimė, kad atsiradęs ten ir persigalvojęs nerasite kelio atgal, baimė, kad peršokęs turėsite palikti tai, kas jums labai rūpi čia.
O jūsų širdis, nepaisant neigiamų minčių, šnabžda jums jūsų svajones, primindama, kaip trokštate to, kas jūsų laukia. Regite kitus žmones triumfuojančius, šokinėjančius nuo vienų uolų ant kitų, raginančius ir jus taip pasielgti, tačiau tebestovite lyg prikaustytas, išsigandęs ir nepajėgus šokti tolyn…
Su tokiomis "uolomis" gyvenime susidursite ne kartą. Pirmoji uola simbolizuoja tai, kas esame, kaip gyvename, dalykus, kuriuos reikia keisti, - darbą, kuriame negalite atskleisti savo potencialo; santykius, vedančius į aklavietę; žalingus įpročius, kuriuos privalote įveikti. Kita uola simbolizuoja tai, kuo norėtumėme būti, ko siekiame.
Pavyzdžiui: sukūrėte prieš 10 metų šeimą, tačiau, vertinant iš šiandienos taško, šeima seniai virtusi griuvėsių krūva. Nuolatinis sutuoktinio psichologinis, fizinis smurtas kas kartą tampa nepakenčiamas, gyvenimas kartu seniai prarado prasmę bei žavesį.
Jūs suprantate, kad, jei toliau taip viskas tęsis, jūsų fizinė bei emocinė savijauta tik dar labiau prastės, vaikų psichika bus vis labiau traumuojama, na, ir toks gyvenimas tikrai prasmės į jūsų bei jūsų vaikų gyvenimą neįneš.
Lyg ir pati susidariusi situacija jums sako, kad pats laikas keisti kažką savo santuokoje, imtis galbūt ryžtingų veiksmų, bet nesaugu. Mus valdo baimės... Baimė likti vienam, laukiančių sunkumų baimė, nežinomybės baimė... Nes tai, kas yra gyvenime, nors ir netenkina, bet pažįstama iki skausmo, saugu...
Tačiau nepadarius ryžtingo žingsnio, t. y. nepasirinkus keisti to, kas šią dieną mūsų netenkina, niekas savaime nepasikeis. Norėdami laimingesnio gyvenimo, turime surizikuoti imtis konkrečių veiksmų, kurie ir padės mums pakeisti netenkinančią gyvenimo situaciją.
Mes kaskart susiduriame su tokiomis "uolomis" savo gyvenime ir galimybėmis padaryti šuolį arba ne. Tam, kad gyvenime kas keistųsi, turime išdrįsti pasirengti šuoliui, turime išdrįsti priimti pokytį ir surizikuoti palikti savo jaukumo zoną.
Permainos - šuoliai - nebūtinai turi būti tokie dideli, kaip naujo verslo kūrimas ar santykių nutraukimas. Tai gali būti ir maži žingsneliai, skatinantys judėti į priekį: atviras pašnekesys su sutuoktiniu, prisiėmimas daugiau atsakomybės darbe, dažnesni pokalbiai su kolegomis, vidurinės mokyklos laikų šukuosenos pakeitimas į madingą, šiuolaikišką.
Svarbiausia, prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir ryžtis pokyčiui. Pasitikdami permainas turime peržengti savo saugumo jausmą ir pasitikti nežinomybę: norėdami pradėti naują verslą, pirmiausia turime išeiti iš darbo; norėdami sukurti naujus santykius, turime nutraukti dabartinius, ir pan.
Kito kelio ir nėra, kaip tik išmokti įsileisti nežinomybę į savo gyvenimą, ir toliau gyventi…
Keturios priežastys, trukdančios priimti permainas
1. Noriu, bet esu nepasirengęs.
Noriu išeiti iš darbo. Netrukus taip ir padarysiu, bet kol kas esu tam nepasirengęs. Nenoriu apie tai dabar galvoti. Žinau, kad netrukus ateis laikas, kai nebus taip sunku nuspręsti.
Turėčiau palikti savo vyrą. Jis niekada nesiliaus gerti, ir dėl to esu labai nelaiminga, bet kol kas nesu pasirengusi šiam žingsniui. Mintis, kad liksiu viena, mane baugina, be to, vaikai gali manęs nekęsti už sugriautą jų gyvenimą.
Čia painiojama permainų baimė su pasirengimo stoka. Baimė ne visuomet reiškia, kad esame nepasirengę - ji signalizuoja, kad esate tik žmogus ir jus baugina nežinomybė. Jei, norėdamas permainų, lauksite, kol baimė pradings, tai gali tęstis amžinybę. Todėl priimkite šį nemalonų jausmą kaip neišvengiamybę ir ryžkitės žengti šį lemtingą žingsnį.
2. Nepasitikiu savimi.
Noriu pradėti savo verslą, tačiau abejoju savo gebėjimais. Gal po kurio laiko jausiuos geriau ir įsidrąsinsiu tai padaryti.
Žinau, kad turėčiau liautis susitikinėti su vaikinu, nes mudviejų santykiai siaubingi, bet abejoju, ar galėsiu patikėti, jog kada nors rasiu kitą.
Nepasitikėjimas savimi kyla iš baimės, kad kažko nepavyks pasiekti. Tai susiję su nauja, nežinoma teritorija. Tačiau niekuomet neįgysime pasitikėjimo savo sugebėjimu ką nors atlikti, kol iš tikrųjų to neatliksime.
3. Netinkamas laikas.
Žinau, kad reikia pasikalbėti su vyru apie slegiančias bėdas, tačiau dabar tam netinkamas laikas. Vaikai ką tik persirgo gripu, o kitą savaitę atvyksta anyta. Tai padarysiu netrukus, tik ne dabar.
Noriu parašyti romaną, bet šiuo metu rinka yra užpildyta tokių pat temų, manau, turiu palaukti porą metų, kol išaugs paklausa.
Permainos verčia palikti jaukumo zoną, taigi, suprantama, niekada neatsiras tinkamo momento rizikuoti. Baimė pasitrauks tik tada, kai sukaupsite drąsą žengti į priekį. O pasiteisinimų surasite visada.
4. Nesu tikras (-a), ar to noriu.
Nuolat sakau, jog man reikia skyrybų. Bet gal mano lūkesčiai nerealistiški? Turbūt galėčiau būti laimingas (-a) ir šitaip gyvendamas (-a).
Kai bijome permainų, kvailiname save įsiteigdami sau, kad iš tiesų nenorime to daryti. Visuomet įtariai žiūrėsime į naują kelią, kol nematysime, kur jis mus nuves. Atvirai pasikalbėkite su savimi - ką iš tikrųjų norite pasiekti, nemaskuodamas savo troškimų galimais trūkumais, baime ar pasiteisinimais.
Permainos - tik į gera
Įsivaizduokite, kad turite įteikti moteriai ypatingą dovaną, tačiau jos abi rankos užimtos nešuliais. Kaip pasielgtumėte? Juk nesakytumėte "prašau" ir nepaliktumėte dovanos ant žemės. Ir neuždėtumėte jos ant galvos. Jūs lauktumėte, kol ji atlaisvins rankas, ir tik tada įteiktumėte dovaną.
Panašiai yra ir gyvenime. Gyvenimas nemėgins nieko duoti, jei mūsų rankos užimtos (kai esame užstrigę senuose sunkumuose). Jis laukia ir lauks, kol būsime laisvi, kitaip tariant, turėsime laisvą erdvę priimti tai, kas duodama. Tai reiškia, kad galėsime dovaną paimti tik tuomet, kai kažką paleisime iš rankų.
Tomas Stoppardas yra pasakęs: "Kiekvienas išėjimas yra įėjimas į kažką kita." Pvz.: tik nutraukus beviltiškus santykius, atsiveria erdvė naujiems santykiams; tik pasakius sutuoktiniui, kas netenkina, atsiranda galimybė kitą kartą išvengti nemalonumų; tik pripažinus savo pyktį, atsiveria galimybė keisti tai, kas mus pykdo bei netenkina...
Paimkite popieriaus lapą ir kairėje pusėje surašykite visus dalykus, kurių noriai ar nenoriai atsisakėte, atsižadėjote. Galite pradėti nuo paauglystės ir tęsti iki dabartinio momento. Pavyzdžiui: išsiskyriau su vaikinu, kai man buvo šešiolika; nepatekau į koledžą, kuriame studijavo mano geriausia draugė; buvau atleistas iš darbo, kai buvau trečiakursis; privalėjau nuomotis butą, kai išsiskyriau su vaikinu. Prie kiekvieno punkto surašykite vėliau įvykusias permainas. Gal jos įvyko ne iš karto, gal ne taip, kaip tikėjotės, tačiau pamatysite, kad atsisakydamas kažko, įgavote kažką gero. Šis pratimas gali suteikti stebėtiną supratimą, kad gyvenimas iš tikrųjų tobulėja, juda pirmyn. Kai baigsite, turėsite nuostabų sąrašą palaimų, staigmenų ir netikėtų atradimų dešinėje lapo pusėje.
Baimė įstrigti tarp to, ką turime, ir vilties ką nors turėti, trukdo atsižadėti praeities, paleisti iš rankų tai, ką tvirtai laikome suspaudę.
Raskime drąsos atsižadėti to, kas nebetarnauja, ar tai būtų tarpusavio santykiai, darbas, sena nuosavybė, turtas, prietarai ar emocijos, prie kurių esame prisirišę.
Nemėginkime pergudrauti likimo, ir vienu metu sėdėti ant dviejų kėdžių. Gyvenimas - tai pasirinkimai... Tad drąsiau rinkimės tą kėdę, ant kurios norime sėdėti. O kita, palikusi laisva kėdė, - tai, ko mums nebereikia šiuo metu gyvenime.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą