Kaip gimė delfinariumas

Kaip gimė delfinariumas

Pernai po ilgokos pertraukos gyvybės vėl prisipildęs delfinariumas šį balandį sulauks 20-ojo gimtadienio.

Ta proga "Vakarų ekspresas" pradeda rašinių ciklą, kuriame atskleisime daugeliui nežinomus dalykus - kaip šis unikalus pastatas buvo projektuojamas, statomas, kokia buvo tų statybų kaina visomis to žodžio prasmėmis.

Nedrąsios svajonės

Kai 1979 m. liepą per dideles iškilmes buvo atvertos Lietuvos jūrų muziejaus durys, įvairūs užkulisiniai statybos darbai dar tebevyko. Toliau buvo rūpinamasi ir ekspozicijų plėtimu, ir gyvųjų "eksponatų" papildymu. Muziejaus darbuotojai įvairiais keliais ir būdais įsiprašydavo tai į žvejybos laivus, tai į jūrinių mokslinių tyrimų "fabrikus", raižiusius jūras bei vandenynus. Tuomet pradėta svajoti ir apie delfinus.

Pagrindiniam Jūrų muziejaus globėjui - Miesto vykdomojo komiteto pirmininkui Alfonsui Žaliui - apie tai užsiminti nei muziejaus direktorius Aloyzas Každailis, nei dar negausūs muziejaus darbuotojai nedrįso. Pasak 1975-2002 m. muziejui vadovavusio A. Každailio, komiteto pirmininkas buvo labai tikslingas ir per daug žodžių nevyniodamas į vatą trumpai drūtai nutraukdavo: "Vyrai, nesiblaškykim. Dabar darom tą, o kai užbaigsim, tai ir kalbėsim."

Kiekvienų metų pabaigoje į muziejų būdavo sukviečiami visi, susiję su jo statybomis ir įrengimu.

"Pakviestųjų prieplaukoje laukdavo kateris "Kopgalis", kuris visus kartu atplukdydavo. Pirmiausiai eidavome apžiūrėti jau įrengtų ekspozicijų, pastatytų ar dar statomų objektų, o po to sėsdavome prie "derybų" stalo. Aptardavome, kas jau padaryta ir ką, kaip darysime kitais metais. 1985 metų gruodžio paskutinėmis dienomis susirinkę į jau tradicinį susitikimą išdrįsome prabilti ir apie delfinariumą. Šįkart Alfonsas Žalys išklausė iki galo mūsų vizijas, ir pasakė: "Bandykim, vyrai, tik pirmiausiai išsiaiškinkim, ar tai įmanoma." Pradėjom "aiškintis", - pasakojo A. Každailis.

Pirmiausiai buvo asilankyta kaimynystėje įsikūrusiame instituto filiale atsiklausti, ar neprieštarautų dėl statybų. Buvo pasakyta, kad jų viršenybė Rygoje ir ten turi nuspręsti - sutinka ar ne.

Delfinariumas inžinieriaus architekto Petro Lapės vizijose buvo apvalus. Kas gamintų gaubtus, o ne kvadratinius gelžbetonio blokus? Iš kur ir kaip "semtume" vandenį delfinams, kuriems Baltijos vanduo - ne pagal "skonį"? Kokiu būdu jį reikėtų pasūdyti ar pašildyti? Tai - tik keletas iš tuomet kilusių klausimų. O dar biurokratinė pusė - kaip įteisinti dar vieną stambią statybą? Nors buvo 1986-ieji ir visas pasaulis sekė Michailo Gorbačiovo paskelbtos "perestroikos" eigą, tačiau su Maskva vis dar reikėjo derinti visas didesnes statybas.

Planas, leidęs apeiti ne tik Maskvą, bet ir Lietuvos TSR Ministrų tarybą bei Lietuvos komunistų partijos (LKP) centrinį komitetą, buvo "Gyvūnų baseinų kapitalinis remontas". Jo finansavimas buvo suskirstytas į etapus, tačiau grafoje, kas finansuos, buvo tik riebūs klaustukai.

Pirmieji žingsniai

Į Rygą gauti sutikimo "kapitaliniam baseinų remontui" važiavo A. Každailis, Jūrų muziejaus statybų metu jau įgijęs ir priėjimo, ir bendravimo su paties įvairiausio lygio valdininkais įgūdžius.

Nors su viršininku dėl susitikimo buvo sutarta, atvykus dar reikėjo įveikti sekretorės "bastioną" - įleis ar neįleis bent dešimčiai minučių. Išbandytas metodas - gerų lietuviškų saldainių dėžė. Ją gavęs, "bastionas" griuvo ir su A. Žalio bei LKP Klaipėdos miesto partijos komiteto sekretoriaus Jono Gurecko pasirašytu įgaliojimu bei aiškinamaisiais "remonto" popieriais A. Každailis pateko ten, kur norėjo, ir dėl leidimo sutarė.

Kai galvą pradėjo kvaršinti pinigų klausimas, lyg tyčia kartą prie Danės gatve einančio A. Každailio privažiavo automobilis, kuriame sėdėjo "Sirijaus" gamyklos direktorius Petras Kravtas.

Pasisiūlęs pavežti ir sužinojęs apie galvos skausmą tuomet klestėjusios sausųjų elementų gamyklos vadovas pasiteiravo, kokios sumos reikėtų, ir pažadėjo paramą.

Pats P. Kravtas "Vakarų ekspresui" sakė, jog tada kaip miestietis jautė pareigą padėti didelių finansinių sunkumų turėjusiems tokį svarbų objektą sumaniusiems entuziastams.

"Skirtos sumos nebepamenu, bet ji buvo tikrai nemenka. Aišku, kad reikėjo visokių biurokratinių procedūrų, kad Maskvoje įsikūręs susivienijimas, kuriam buvome pavaldūs, nereikštų pretenzijų. Visgi aiškintis jo vadovui teko, tačiau pavyko apsiginti. Kur kas blogiau buvo, kai skyrėme lėšų jachtos "Lietuva" burėms", - prisiminė to meto įvykius P. Kravtas.

Paskui jau atsirado ir daugiau stambių gamyklų bei organizacijų, kurios su raštais bėgdavo pas A. Žalį ir J. Gurecką vizų, kad jie leistų skirti lėšų delfinariumo statyboms.

"Alfonsas Žalys pats jų vadovų tikrai neremdavo prie sienos dėl paramos, nes tokių dalykų labai nemėgdavo", - sakė A. Každailis.

Prireikė Vyriausybės

Delfinariumo statyba buvo pradėta 1987-aisiais, dar nė nenutuokiant, kas Lietuvoje ir Klaipėdoje dėsis po metų kitų, kai įsisiūbuos Atgimimo bangos.

Atgavus nepriklausomybę, anot A. Každailio, statybos buvo pratęstos ir tik iš premjero Adolfo Šleževičiaus ministrų kabineto (1993 03 10 - 1996 02 08) skirtų lėšų.

"Jūrų muziejaus statybos buvo rimtai įstrigusios, mes rašydavome krūvas raštų prašydami finansavimo. O paskui priėmėme iš laiko perspektyvos atrodantį labai konstruktyvų sprendimą - Jūrų muziejų su įstrigusia delfinariumo statyba perduoti Kultūros ministerijai, per kurią statybos turėjo būti greičiau finansuojamos. Perdavėme sielvartaudami, bet miesto biudžetui delfinariumo statyba tuo metu buvo nepakeliama našta", - prisiminė tuometinis meras Benediktas Petrauskas.

Rezultatų laukti ilgai nereikėjo - A. Šleževičiaus vadovaujamas ministrų kabinetas sudėjo parašus ir delfinariumo statybos tęstos toliau.

"Delfinariumas buvo reikalingas ir patiems klaipėdiečiams, ir atvykstantiems į Klaipėdą. Tad supratome, kad be finansavimo toji svajonė taip ir liktų tik užšaldytos statybos. Supratome, kad kuo greičiau delfinariumas bus pastatytas, tuo greičiau atgal pradės grįžti skirtos lėšos. Neapsirikome - juk tai pats populiariausias Lietuvos muziejus, lankomas tūkstančių žmonių", - dabar sako A. Šleževičius.

Stebuklingieji mainai

Kai 1987 m. jau buvo rausiami delfinariumo pamatai, dėl gaubtų gelžbetonio formų buvo susitarta su Klaipėdos gelžbetonio gamykla. Jos technologai turėjo gerokai pakrapštyti smegenines, kaip tą padaryti, nes praktikos tokioms formoms, deja, nebuvo. Kai sumąstė, liejo dienomis ir naktimis. O architektas P. Lapė per naktį kurdavo projektus tolesniam statybų etapui.

A. Každailis pažymėjo, kad pasitaikydavo momentų, kai sumanūs statybininkai aplenkdavo architekto sprendimus, pasitelkę įgūdžius ir praktiką.

"Kai pamatėme, kad delfinariumą, regis, pastatysim, pradėjome galvoti apie įrangą. Baltijos jūros vandeniui pumpuoti į akvariumą ir delfinariumą reikėjo galingų kompresorių. Susižinojom su jų gamintojais Maskvoje. Važiuoju tartis dėl po keliolika tonų sveriančių "dalykėlių". Į darbo pabaigą sekretorė mane stebuklingu būdu pas viršininką "prastumia". O Gorbačiovas dėl totalinio deficito viskam jau buvo įvedęs stebuklingus "barterio" laikus, kai buvo atsiskaitoma jau nebe sparčiai nuvertėjančiais rubliais, o prekėmis. Dėl kompresorių ilgai tartis nereikėjo, bet mainais pareikalavo dviejų savaičių poilsio liuksiniame Palangos viešbutyje, o darbuotojams - vietų poilsio namuose", - pasakojo A. Každailis.

Kai jis nuvažiavo į Ukrainą, Militopolį, ieškoti galingų šaldymo kamerų žuvims, kuriomis bus šeriami delfinai, gamyklos direktorius pareikalavo televizoriaus "Šilelis", nes visoje SSRS, įskaitant ir Lietuvą, jis turėjo didžiulę paklausą. Na, o žemesnėje grandyje vienas vedėjas įteikė gal dešimt pozicijų sąrašą - kailinių, batų, paltų ir panašiai, kurias atvežus bus ir šaldymo kameros.

"Nuskridęs į Sibirą dėl frakcionuoto smėlio jūros vandens filtrams gavau dar galingesnį užsakymą - dviejų sunkvežimių raudonų plytų, nes vadovas statėsi namą. Ir niekam nerūpėjo, kad aš viso labo muziejaus direktorius, o ne prekių bazės valdytojas ar poilsio paslaugų teikėjas. Tekdavo suktis. Nueinu pas Prekybos valdybos viršininką Arkadijų Lichtinšainą ir sakau "delo jest" ("su reikalu atėjau" - Aut. past.). O jis jau tarėsi su plytų gamintojais, bet čia buvo paprasčiau, nes Lietuvoje dar ir už pinigus buvo galima gauti norimų prekių. Tad paskui du sunkvežimiai į Sibirą vežė plytas, o grįžo su smėliu. Tas pats buvo su Militopoliu - iš Lietuvos važiavo su prekėmis, atgal - su šaldymo kameromis. Įdomūs laikai buvo", - apie stebuklingus mainus pasakojo A. Každailis.

Dar didesni stebuklai dėjosi, kai buvo pradėta ieškoti delfinų, kuriems ir buvo statomi tie rūmai.

Bus daugiau

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder