Klaipėdos krašto paminklų klajonės

Keturių iš šių antkapinių paminklų atradimo istoriją 1994 metais yra aprašęs kretingiškis istorikas Julius Kanarskas.

1914 metais kilęs I pasaulinis karas buvo ilgas, alinantis ir žiaurus. Baisūs pirmieji karo metai buvo ir klaipėdiečiams, kai į miestą įsiveržę Rusijos armijos kazokai gatvėse kardais kapojo visus - tiek kariškius, tiek civilius gyventojus. Po karo miesto šiaurinėje dalyje buvo įrengtos karių ir karo aukų kapinės, kuriose iškilo paminklai - stelos.

KŪRINYS. Klaipėdiečio Augusto Ligeikos dirbtuvių paminklas, dabar esantis Palangoje. Romualdo BENIUŠIO nuotr.

Pokario metais sovietinė valdžia šioje vietoje nusprendė įrengti parką ir likviduoti kapines, šiuose darbuose kaip talkininkai dalyvavo ir Kretingos pramonės kombinato darbininkai. Pasibaigus darbams, jie parsivežė kelis sunkvežimius antkapių ir panaudojo savo įmonės teritorijoje Birutės gatvėje Akmenos upės krantinei sutvirtinti.

Laikui bėgant visi apie tai pamiršo. Tik 1994 metų liepą, kasant per Akmenos upę trasą požeminėms komunikacijoms, buvo atkastos 4 akmeninės stelos, kurios kretingiškio Adolfo Paulausko dėka pateko į Kretingos muziejų. Muziejininkų ištirtos ir aprašytos, jos vėliau buvo grąžintos į Klaipėdą ir vėl surado vietą ten, iš kur kažkada buvo atvežtos.

Stelose iškaltos žuvusiųjų Mažosios Lietuvos gyventojų pavardės, kurių nemaža dalis yra ir lietuviškos kilmės.

Galima suabejoti, ar akmeninių stelų įmūrijimas į kapines juosiančią akmeninę tvorą buvo pats geriausias sprendimas - gal vertėjo juos įtvirtinti žemėje, kaip dabar čia stovi akmeniniai kryžiai.

Šiemet, artėjant I pasaulinio karo pradžios šimtmečiui, rimtai reikėtų pagalvoti, ar nevertėtų Kretingoje, Akmenos upėje, toje vietoje, kur prieš 20 metų buvo rasti tie antkapiniai paminklai, atlikti kitų antkapių paieškas, nes jų ten turėtų būti daugiau.

Pokario ir sovietiniais metais Mažojoje Lietuvoje ir Rytų Prūsijai anksčiau priklausiusioje Kaliningrado srityje buvo naikinamos kapinės, jos naujiesiems atvykėliams buvo kaip ir svetimos, nes dauguma vietinių gyventojų karo metais pasitraukė į Vakarus ar buvo nužudyti. Antkapiniai paminklai buvo naudojami tiesiant kelius, įrengiant laiptus, taip pat perdaromi panaikinant senus ir iškalant naujus užrašus.

Puošnius, gero akmens antkapinius paminklus mėgo savintis sovietinės armijos kariškiai - laidodami žuvusius ar mirusius savo draugus, taip pat ir sovietiniai funkcionieriai.

Visose Lietuvos kapinėse atidžiau įsižiūrėjus galima rasti ne vieną antkapinį paminklą, atvežtą iš Klaipėdos krašto ar Kaliningrado srities. Perkalus buvusius užrašus net nesivarginta panaikinti antkapių šoninėse dalyse iškaltas akmentašių pavardes ir miestų pavadinimus, kur jie buvo pagaminti.

Vien tik Palangos miesto kapinėse šių eilučių autoriui pavyko rasti 3 antkapinius paminklus perkaltais užrašais su išlikusiais autorių įrašais: "A. Eckart Kgsbg", "Pr. Lpirat Tilsit", "A. Ligeika Memel". Tai - paminklai, pagaminti Karaliaučiuje, Tilžėje ir Klaipėdoje.

Viename iš jų - žinomo Klaipėdos miesto akmenkalio Augusto Ligeikos asmeninis įrašas. Senose telefonų knygose pavyko rasti kelis šio Klaipėdos akmenkalio adresus. 1909 metais jo gyventa Alexanderstrasse 21 numeriu pažymėtame name, Klaipėdos kraštui atitekus Lietuvai, jis jau gyveno Prezidento Smetonos alėjos 10 name, o 1941 metais nacistinės Vokietijos okupacijos metu jo gyventa Adolfo Hitlerio gatvės 23-iuoju numeriu pažymėtame name. Taip įvairiu laikotarpiu buvo vadinama dabartinė Liepų gatvė.

Deja, daugiau apie šio žmogaus veiklą bei likimą sužinoti nepavyko.

Liko tik antkapinis paminklas su jo autografu, kurį 1958 metais sovietiniai kariai atvežė iš nežinomų Mažosios Lietuvos, o gal ir Klaipėdos kapinių, ir juo uždengė žuvusio savo draugo kapą. Mums belieka tik spėlioti, kam anksčiau šis paminklas priklausė ir koks užrašas buvo ant jo iškaltas.

Evangelijoje pagal Morkų pasakyta: "Juk nėra nieko slapta, kas neturėtų būti atidengta..." Šie Evangelijos žodžiai jau kelis tūkstančius metų suteikia viltį ir veda pirmyn istorikus, archeologus ir kraštotyrininkus. Būtų gerai, kad juos atsimintų ir žmonės, besiruošiantys daryti vienokius ar kitokius negerus darbus.

ATMINIMAS. Stelose iškaltos žuvusiųjų Mažosios Lietuvos gyventojų pavardės, kurių nemaža dalis yra ir lietuviškos kilmės.