Pirmasis pasaulinis karas ir Klaipėda

Anuomet paskutinį kartą karas buvo tiesiogiai palietęs Klaipėdą prieš šimtą metų - Napoleono iššūkio senajai Europai laikais.

Pasienis tampa pafronte

Įprasta manyti, kad visoje Europoje pradžia karo, kuris vėliau bus įvardytas Didžiuoju, o dar vėliau taps Pirmuoju pasauliniu, buvo sutikta su dideliu entuziazmu. Liepos 28 d. įsižiebęs konfliktas, galvota, truks iki Kalėdų. Tačiau Klaipėdoje ir Rytų Prūsijoje to entuziazmo būta ne tiek jau daug. Rusijos grėsmė šioje Vokietijos pasienio srityje buvo jaučiama nuo pat XIX a. vidurio. Tad, nepaisant Vokietijos propagandos, teigusios Rusiją esant nepajėgią rimtai smogti, iš tiesų 18 km nuo Rusijos sienos buvusi Klaipėda tuomet iškart atsidūrė pafrontės zonoje. Karas čia, galima sakyti, prasidėjo anksčiausiai visoje Vokietijoje.

1914 m. rugpjūčio 1 d. 18 val., po to, kai Rusijos imperija atsisakė patenkinti Vokietijos reikalavimą atšaukti visuotinę mobilizaciją, sukeltą reaguojant į įsiplieskusį Austrijos-Serbijos konfliktą, kaizerio vyriausybė Rusijai oficialiai paskelbė karą. Bet dar liepos 31 d., kai Vokietijoje buvo paskelbta karo padėtis, į visišką karinę parengtį buvo pervestas Klaipėdos kareivinėse tuo metu dislokuotas 41-ojo pulko III batalionas.

Jau rugpjūčio 2 d. Rusijos dragūnų brigada pasienyje ėmė rengti išpuolius. Iš pradžių jiems atremti iš Klaipėdos siauruoju geležinkeliu buvo nusiųsti bataliono kariai, bet rugpjūčio 6-ąją dėl įtemptos padėties 41-ojo pulko batalionas buvo perdislokuotas kitur, ir daugiau Klaipėdon nebegrįžo.

Klaipėdą gina landšturmas

Miestas buvo paliktas ginti landšturmui (pagalbinės reikšmės karinių pajėgų rezervui, šaukiamam tik karo atveju ir sudaromam iš 17-45 metų vyrų, jau atitarnavusių ar dėl kažkokių priežasčių atleistų nuo aktyviosios karinės tarnybos, bet fiziškai dar tinkamų kariniams poreikiams).

DIDVYRIS. Klaipėdiečiai ypač skatinti didžiuotis Graifsvalde gimusiu, bet Klaipėdoje giminaičių užaugintu Kurtu Volfu (Kurt Wolff). Iki 1917 m. liepos 1 d. šis lakūnas buvo numušęs jau 31 priešų lėktuvą ir Vokietijos "asų lentelėje" puikavosi ketvirtoje vietoje. Kai K. Volfas 1917 m. rugsėjį žuvo Vervike, Belgijoje, jo palaikai buvo pargabenti į Klaipėdą, kur buvo iškilmingai palaidoti didžiules minias sutraukusios ceremonijos metu. www.sanke-cards.com nuotr.

Kai rugpjūčio 1 d. 17 val. Vokietijoje buvo paskelbta visuotinė mobilizacija, rezervistai, savanoriai, taip pat įpareigotieji tarnauti landšturme ir prieš tai tarnavusieji sausumos kariuomenėje, laivyne, landvere arba žandarmerijoje turėjo prisistatyti į artimiausias kareivines. Rugpjūčio 2-oji buvo laikoma pirmąja mobilizuotų pajėgų diena.

Per 48 valandas Tilžėje buvo sudarytas kapitono Paulio von Lenskio vadovaujamas landšturmo batalionas, kurio pusantros kuopos buvo skirta ginti Klaipėdos miestą ir apskritį. Netrukus šiam 350 vyrų daliniui, Klaipėdos civilinės valdžios institucijų rūpesčiu padidintam iki 400 vyrų ir keturių pabūklų, buvo paskirtas vadovauti Dovilų dvaro savininkas, kapitonas Maksas Krauzė (Max Krause).

Nuo rugpjūčio 6 d. dalis landšturmo dalinių nuolat budėdavo pasienyje, kur susiremdavo su puldinėjančia Rusijos kariuomene, o per kelias savaites beveik visas Klaipėdos įgulos pajėgas teko išsiųsti Šilutės apskrities link, kur jos turėjo atlikti karines operacijas prieš Rusijos dalinius, veikusius Tilžės apylinkėse.

Klaipėdai likus be įgulos buvo suformuoti papildomi savanorių daliniai, o rugsėjo 17 d. į miestą grįžo tik viena landšturmo kuopa, kuri iki 1915 m. pavasario sudarė Klaipėdos įgulos pagrindą.

Ilgiau kaip pusmetį, sunkiausiu gyvenimo pafrontėje laikotarpiu, kuopai vadovavo minėtasis M. Krauzė, kuris kartu buvo ir Klaipėdos įgulos komendantas.

Komendantūra karo metais reguliavo ir palaikė tvarką mieste. Pavyzdžiui, ji tikrino asmens tapatybės dokumentus, disciplinavo karčemų lankytojus, stengėsi suvaldyti prostituciją ir ypač rūpinosi kareivių bei nepilnamečių (potencialių karių) dorove.

O landšturmo kuopos, veikusios mieste ir turėjusios sargybos postus Klaipėdos apskrityje, pagrindinė funkcija buvo saugoti pasienį. Iki 1915 m. balandžio ji dalyvavo daugiau kaip 60 susirėmimų su Rusijos kariais.

Vietinis landšturmas turėjo būti išlaikomas Klaipėdos miesto bei apskrities ištekliais. Karui prasidėjus, jam aprūpinti buvo renkamos aukos ir rūbai.

Rusijos antpuolis

Vėl suaktyvėjus Rusijos kariuomenės veiksmams pasienyje, lapkričio 15 d. armijos korpuso vadovybės įsakymu landšturmo 2-oji kuopa buvo sustiprinta apie 150 vyrų. Iš viso lapkričio 30 d. ši kuopa turėjo 690 vyrų. Tokio dydžio pajėgos, žinoma, nesugebėjo sulaikyti 1915 m. kovą į Klaipėdos apskritį įsiveržusio apie 10 tūkst. Rusijos kariuomenės junginio, vadovaujamo gen. mjr. Aleksejaus Potapovo. Jį bandė stabdyti Klaipėdos landšturmo kuopai siųstas pastiprinimas. Nepaisant to, jau kovo 18 d. vakare, pirmiesiems Rusijos kariuomenės daliniams įsiveržus į miestą, visas pastiprinimas kartu su Klaipėdos landšturmo kuopa turėjo atsitraukti į uosto ruožą. Iš ten jie persikėlė į Kuršių neriją.

Į Klaipėdą įžengusi Rusijos kariuomenė buvo patalpinta kareivinėse, tačiau nenustigo vietoje. Rusijos armijos paskirto Klaipėdos komendanto sunkiai valdomi kariai siautėjo mieste, plėšikaudami, prievartaudami moteris, gabendami į kareivines gyventojus.

Naktį iš kovo 18 į 19 d., nepaisant prieš tai įvykusio oficialaus vakaro su komendantu "Viktorijos" viešbutyje, į kareivines buvo apgabentas ir jose laikinai apgyvendintas miesto vyr. burmistras Artūras Altenbergas (Arthur Altenberg). Kovo 19 d. priešpiet jis buvo paleistas, tačiau popiet vėl turėjo prisistatyti į kareivines, kur tuo metu jau buvo atgabenta daug miesto gatvėse sulaikytų civilių. Mieste sučiupti valdininkai irgi buvo gabenami į kareivines. Kai kovo 19 d. vyr. burmistras vėl prisistatė į kareivines, jam buvo leista grįžti į rotušę.

Siekdamas sustabdyti kareivių siautėjimą, Rusijos komendantas tądien jau ėmėsi priemonių ir jėga siuntė mieste plėšikaujančius kareivius atgal į kareivines, o galiausiai liepė uždaryti jų vartus. Todėl kovo 20 d. mieste Rusijos kareivių beveik nesimatė.

ĮTAMPA. Frontui nuslinkus kelis šimtus kilometrų į šiaurės rytus ir rytus nuo Klaipėdos, įtampa mieste nuslūgo. Vis dėlto karas tuo Klaipėdai nesibaigė. Užsitęsus mūšiams Vakarų ir Rytų frontuose, beveik kasmet buvo skelbiamos papildomos mobilizacijos, organizuotos vyrų tinkamumo karo tarnybai patikros.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Kitą dieną Rusijos armija vėl pasirodė miesto gatvėse, atskirose vietose ieškodama civilių ir išsivesdama juos kartu su savimi iki kareivinių, tikėtina, kaip įkaitus. Prie kareivinių jie buvo paleisti.

Kovo 21 d. vėlyvą vakarą Klaipėdoje pasirodęs Karaliaučiaus pamainos pulko fon Nausbaumo (von Nußbaumo) batalionas, vadovaujamas gen. mjr. von Esebecko, po nedidelių susidūrimų Rusijos karius iš miesto išvarė.

Daugiau Rusijos kariuomenė Klaipėdoje nebesirodė, o balandžio 26 d. Vokietijos pajėgoms pradėjus puolimą Kurše ir Žemaitijoje, frontas nuslinko tolyn į rytus. 1915 m. rudenį jis pasiekė dabartinį Lietuvos ir Baltarusijos pasienį. Ten fronto linija laikėsi iki pat 1918 m.

Rusijos įsiveržimo nuostoliai

Rusijos invazijos į Klaipėdą žala buvo baigta skaičiuoti 1916 m. pradžioje. Nuostoliai buvo įvertinti beveik 2 mln. markių. Per trumpą kelių dienų antpuolį mieste buvo išdaužytos vitrinos, susprogdintas vandentiekio bokštas, padaryta nuostolių uostui, apylinkėse sudeginti kaimai ir dvarai (pavyzdžiui, Sendvaris). Klaipėdai, kaip ir kitiems Rytų Prūsijos miestams, atstatyti Vokietijoje buvo paskirti specialūs miestai-globėjai. Tokiu Klaipėdos globėju 1915 m. tapo Manhaimas, kuriame buvo įsteigta speciali draugija nuo karo nukentėjusioms Klaipėdos ir Šilokarčemos apskritimis remti. Simboliniu paramos aktu siekta pademonstruoti visuomenės santalką sudėtingu karo periodu ir Vokietijos rūpestį karo nuniokotomis sritimis.

Draugijos surinktos lėšos buvo išdalytos pašalpoms ir išnaudotos infrastruktūrai tobulinti. Klaipėdoje už jas buvo grindžiamos gatvės, užpiltas greta dabartinės J. Janonio g. tekėjęs Svijanės (Žvejonės) upelis, o Laukininkų (Jokūbo) bažnyčioje perstatyti vargonai ir įrengtas šildymas.

Bet labiausiai apmaudą kėlė civilių aukos, tokios kaip Fricas Ambrazaitis, spaudos bendrovės "Lituania" vienas steigėjų ir Klaipėdoje leisto laikraščio lietuvių kalba "Apžvalga" leidėjas. Dėl nenustatytų priežasčių per 1915 m. kovo antplūdį Rusijos kariuomenės jis buvo sušaudytas Klaipėdos priemiestyje.

Iš viso Klaipėdos apskrityje - Smeltėje, Rumpiškėje, Sendvaryje, Doviluose, Jakuose, Laugaliuose, Klemiškėje, Ginduliuose, Kalotėje, pačioje Klaipėdoje ir kitur - buvo nužudyti 73 asmenys. Be to, dalį gyventojų Rusijos kariuomenė kaip "nepatikimą pasienio elementą" išsivarė su savimi. Jie atsidūrė Rusijos gilumoje ir, jei išliko gyvi, grįžo namo tik po karo. Klaipėdos apskrityje šitaip dingo iš viso 492 asmenys.

Karo kasdienybė

Frontui nuslinkus kelis šimtus kilometrų į šiaurės rytus ir rytus nuo Klaipėdos, įtampa mieste nuslūgo. Vis dėlto karas tuo Klaipėdai nesibaigė. Užsitęsus mūšiams Vakarų ir Rytų frontuose, beveik kasmet buvo skelbiamos papildomos mobilizacijos, organizuotos vyrų tinkamumo karo tarnybai patikros. Klaipėdoje likę artimieji kasdien su nerimu laukė pranešimų apie žuvusiuosius.

Beveik kiekviename miesto laikraščių "Memeler Dampfboot" ir "Lietuwiszka Ceitunga" numeryje spausdintos ištraukos iš "Oficialiųjų netekčių sąrašų" su žuvusiųjų kare, kilusių iš Klaipėdos ir Šilokarčemos apskričių, vardais. Ypač jų padaugėjo 1916 m., per Somos ir Verdeno mūšius - kruviniausias Pirmojo pasaulinio karo kautynes, nusinešusias iki 1 mln. Vokietijos karių gyvybių.

Be viso to, karas atnešė daugybę naujų problemų. Mieste padaugėjo elgetų, magistratą užgriuvo našlių aprūpinimo reikalai, reikėjo užtikrinti pakankamą maisto tiekimą, ką padaryti buvo itin sunku, ypač 1916-1917 m. žiemą, kai daugelyje Vokietijos regionų dėl maisto trūkumo prasidėjo badas.

Karo kreditavimo poreikis vertė Vokietiją skolintis, o tai sukėlė infliaciją ir kūrė palankią terpę spekuliacijoms. Pagrindinėms vartojimo prekėms buvo nustatyta galimybė įvesti aukščiausią pardavimo kainą. Šia galimybe kuo toliau, tuo dažniau naudotasi.

Klaipėdoje buvo uždrausta vienu kartu parduoti daugiau kaip 2 svarus žalios ir daugiau kaip svarą rūkytos mėsos. 1915 m. rudenį magistratas nustatė mažesnes sviesto bei kiaušinių kainas ir uždraudė juos išvežti iš Klaipėdos ir Šilokarčemos apskričių. Turguje dėl to kaipmat kilo konfliktai tarp pardavėjų ir policijos.

1916 m. balandį buvo nustatytas maksimalus suvartojamo cukraus kiekis vienam gyventojui: sukaupę daugiau kaip 20 svarų cukraus turėjo priduoti perteklių valdžiai, o pardavėjams buvo uždrausta parduoti daugiau kaip 2 svarus cukraus. Tų pačių metų vasaros pabaigoje buvo paskelbta apie mėsos kortelių įvedimą Klaipėdos mieste, Joniškės, Smeltės ir Bomelsvitės priemiesčiuose. Visi gyventojai nuo šiol turėjo įsirašyti pas konkretų mėsininką į sąrašus, o tie, kurių sąrašuose nebuvo, nebegalėjo gauti mėsos. 1916 m. spalio 2 d. mėsos kortelės buvo įvestos visoje Vokietijoje. Tokios pat kortelės galiojo duonai ir jos produktams, o gyventojams buvo nustatyta per dieną suvartojamų miltų norma.

Be visų šių sunkumų karo pramonė reikalavo papildomų produktų - visoje Vokietijoje skelbtos įvairios "šalpos" akcijos, kurių metu gyventojai raginti aukoti taukus, mėsą ir kitus produktus amunicijos bei ginklų fabrikų darbininkams.

Visa ši kasdienybė gerokai konfrontavo su nuolatiniu patriotizmo, šovinizmo ir "kovos dvasios" stiprinimu.

1915 m. rugpjūtį Prūsijos princas Joachimas, pirmasis dinastijos atstovas, atvykęs į nuo Rusijos armijos išlaisvintą Klaipėdą, buvo paskelbtas Klaipėdos miesto garbės piliečiu. Tokį pat titulą, tik šiuosyk "už Kauno tvirtovės paėmimą", anuomet pelnė ir Rusijos invaziją Rytų Prūsijoje sustabdęs herojus, generolas feldmaršalas Paulis von Hindenburgas, tuometinis vadinamojo Oberosto vadas, kurio populiarumas karo metais ilgainiui užgožė paties Vokietijos imperatoriaus autoritetą.

Karo euforiją tebebuvo bandoma palaikyti karinių orkestrų rengtais koncertais, džiaugsmo manifestacijomis dėl laimėtų jūrų mūšių, sukarintais jaunimo sporto renginiais. Klaipėdiečiai ypač skatinti didžiuotis Graifsvalde gimusiu, bet Klaipėdoje giminaičių užaugintu Kurtu Volfu (Kurt Wolff). Iki 1917 m. liepos 1 d. šis lakūnas buvo numušęs jau 31 priešų lėktuvą ir Vokietijos "asų lentelėje" puikavosi ketvirtoje vietoje. Kai K. Volfas 1917 m. rugsėjį žuvo Vervike, Belgijoje, jo palaikai buvo pargabenti į Klaipėdą, kur buvo iškilmingai palaidoti didžiules minias sutraukusios ceremonijos metu.

Senosios epochos pabaiga

Karas baigėsi 1918 m. lapkritį sudarius Kompjeno paliaubas, tačiau šios paliaubos iš tiesų reiškė tik ilgo ir sudėtingo stabilizavimo etapo pradžią.

Grįžtantys iš fronto demobilizuoti kariai su sužalota psichika, sugriauti žmonių likimai, socialinės tvarkos atkūrimas jos radikalios kaitos sąlygomis, karo metais prarasto turto atkūrimas - visa tai dar ilgus metus tarytum šleifas lydėjo klaipėdiečius.

1914 m. vasarą dažnas imperinės ideologijos indoktrinuotas Vokietijos pilietis suvokė karo pradžią kaip naujų galimybių, kurias reikia tik iškovoti pasiekus žaibiškas pergales, pradžią. 1918 m. pabaigoje dažnas Vokietijos pilietis, savo kailiu patyręs, ką reiškia karas, visiškai nebenorėjo sieti savęs su senąja, tiek iliuzijų sukūrusia ir tiek vilčių sudaužiusia politine ir socialine tvarka.

Vieniems šis karas tapo viso likusio gyvenimo trauma, kuria dalis politikų, deja, netruko pasinaudoti, kitiems - atskaitos tašku kelyje, kuriuo dabar reikėjo pradėti eiti iš naujo.

Vasilijus SAFRONOVAS, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas