Klaipėdos teatro istorijos (10)

Pradžia - 2013 11 22 numeryje

Prieš 70 metų - 1944 m. birželį - B. Juškevičius baigė Merkinės gimnaziją. Jos baigimą jis vertino kaip didelį ir svarbų pasiekimą, nes iki tol pabuvęs net laisvuoju klausytoju Vilniaus universitete jis nebuvo baigęs gimnazijos. Gimnazijos atestatas turėjo atverti platesnius gyvenimo kelius, suteikti didesnes galimybes. Todėl savo užrašytuose prisiminimuose B. Juškevičius taip aukštai įvertino laiką, praleistą Merkinėje, per Lietuvą ritantis karo frontams.

ANT TILTO. Su klasės draugais ant Merkio tilto 1944 metais.

"Didelės galimybės pasireikšti"

Merkinės gimnazijos aštuntoji klasė buvo pirmoji gimnazijos laida po to, kai 1940 m. ji iš progimnazijos tapo gimnazija. Joje buvo 36 mokiniai, iš jų tik 6 mergaitės. Klasė buvo labai turtinga gabiais, ryškiais mokiniais. Gimnazijoje bendrai vyravo labai kūrybinga nuotaika, dauguma mokytojų buvo jauni, kiti aukštos kvalifikacijos - rašytojas Julius Būtėnas, generolas Teodoras Daukantas ir kiti.

Gerą įtaką gimnazijai darė valsčiaus viršaitis (Šukys?) - labai svari asmenybė, patriotas, humanistas, žuvęs vokiečių konclageryje. Gutauskų šeima - muzikos mokytojas ir aštuntokas Liudas Gutauskas, puikus baritonas. Vyresnysis Gutauskas vadovavo chorui ir buvo pasiekęs nuostabių rezultatų, nes choras buvo nemažas, daug stiprių vyrų balsų, nekalbant apie merginas. Buvo ruošiama įvairiausių renginių - tai atskirų klasių, tai būrelių, tai įvairių švenčių ir minėjimų progomis. Be pamokų virė intensyvus darbas įvairiuose baruose - muzikoje, literatūroje, vaidyboje, tautosakoje, net oratorių mokyklai vadovavo klebonas prelatas Celiešius.

Visa tai man sudarė dideles galimybes pasireikšti, juo labiau kad už mano pečių jau buvo ir amžiaus, ir patyrimo pranašumas. Tiesa, klasėje, be literatūros ir kalbos, aš jokiu kitu dalyku nestovėjau aukščiau, nes mano žinios, atneštos iš ankstesnių mokyklų, buvo nesisteminės ir negilios. Nežiūrint į tai klasė priėmė mane labai draugiškai, aš greit pasijutau savų tarpe, įsijungiau į saviveiklos sūkurį.

Pirmiausiai atnaujinome "Atžalyną", teisingiau - aš atnaujinau, nes buvęs spektaklis, statytas man nesant, buvo apiręs, reikėjo naujų įvedimų. Mes jį greit surepetavome, aš vaidinau epizodinį vaidmenį - siuvėją Juzę, tai neblogai išėjo spektakliui ir man.

Po to pastatėme Lauciaus "Signalą" - pjesę apie Lietuvos nepriklausomybės kovas 1918-1919 metais. Aš vaidinau kažkokį raudoną komisarą. Spektaklis nebuvo įdomus, bet tai kėlė mano kaip artisto vaidmenį.

Keliuose vakaruose skaičiau eiles. Atsimenu, kad kartą pilnutėlėje gimnazijos salėje perskaičius Brazdžionio "Gyvenimo nostalgiją" turėjau tokį rezonansą, kad teko pakartoti eilėraštį. Tai buvo negirdėta nei man pačiam, nei klausytojams.

Po vieno iš tokių pasirodymų per matematikos pamoką, jau baigiantis pirmajam pusmečiui, generolas T. Daukantas (buvęs Lietuvos krašto apsaugos ministras, pabėgęs nuo vokiečių iš Vilniaus universiteto į Merkinę, vėliau pasitraukęs į Vakarus, mirė Amerikoje) visos klasės akivaizdoje man pareiškė: "Aš matau, kad matematika tau gyvenime nebus reikalinga. Aš nenoriu būti kliūtimi tavo ateičiai ir todėl tau rašau pusmečiui 4, ir parašysiu metinį. Gali mano dalyko nesimokyti."

Tokį avansą man suteikė šis humanistas, nors gal ir ne visai pedagogiškas žmogus. Jis buvo jūrų kapitonas, apkeliavęs visą pasaulį, kalbėjęs ne viena užsienio kalba. Jo buvimas Merkinėje buvo unikalus vokietmečio reiškinys, panašiai kaip ir kitų bėglių - Kuzmicko, Būtėno, galų gale ir mano paties.

Kuzmickas vadovavo literatams, greit suruošė jų vakarą, aš jame perskaičiau novelę - liūdną, pilną subjektyvių atodūsių ir vienatvės. Novelė sukėlė gyvą atgarsį klasėje, nes buvo labai ryškiai užšifruoti žmonės, kuriuos aš įtraukiau į savo išgyvenimų orbitą.

"Prieš srovę"

Vėliau tų pačių literatų pajėgomis buvo leidžiamas leidinėlis, kuriame tilpo dar viena mano novelė - tokia pat skaudi, maištinga, mizantropiška. Joje atsispindėjo ir socialinio skurdo tema mano paties gyvenimo realijų pagrindu (jaunas studentas Velykų rytą bažnyčios aikštėje susitinka savo amžininkus - laimingus ir šventiškai džiūgaujančius, o tuo metu iš bažnyčios išeina elgetos ryšuliais nešina studento motina, kurią visi atpažįsta).

Praėjus daugeliui metų viename susitikime su Juliumi Būtėnu išgirdau, kad tuomet Merkinėje aš buvęs mokytojų dėmesio centre, kad visi labai jautriai norėję man padėti, žinodami mano katastrofišką materialinę padėtį. O tai, kad savo novelėje iškėliau socialinės nelygybės ir skurdo problemą, Kuzmickui nelabai patikę, kaip ir mano pasirinkimas su aštuntokais pastatyti pjesę "Prieš srovę".

Kodėl ši pjesė patraukė mano dėmesį, dabar jau sunku pasakyti, bet kaip J. Būtėnas pažymėjo, ko gero tas pats socialinis jausmas, A. Strazdelio asmenybė, jo maištinga ir nepriklausoma siela, lyriškumas ir meilė gyvenimui buvo tie bruožai, kurie glūdėjo manyje.

Tai buvo labai drąsus ir netgi fantastiškas užmojis statyti tokį veikalą vienos klasės jėgomis. Su panelėmis problemos nebuvo - jų pjesėje tik dvi, o aš turėjau pasirinkimą iš šešių. Vaidino Onutė Cilciūtė ir Onutė Krivaitė. O ir vyrų klasėje buvo tiek daug... Strazdelį vaidino Antanas Grigelis - visą pokario metą dirbęs radijo komitete ir iki pat šių dienų vedęs gamtos, žvejų ir medžiotojų valandėles. Praėjus daugeliui metų Antanas pavadino mane savo mokytoju, nes aš jį padaręs kalbėtoju ir žodžio meistru.

"Prieš srovę" buvo įgyvendinta kuklioje scenoje su labai ribotomis vienos klasės materialinėmis galimybėmis. Algis Jasinskas kūrė scenografiją ir pasiaukojančiai atsidavęs darė viską, kad scenovaizdis būtų ir dvaro kambarys, ir rūmų salė, ir Strazdelio lūšna.

Spektaklis turėjo didelį rezonansą, tai buvo įvykis. Matyt, jau tada gimnazijos galvos ir Merkinės miestelio vadovai pradėjo galvoti, ką gi daryti su manimi toliau.

Kai priartėjo abitūros egzaminai, valsčiaus sekretorius - didelis mano globėjas ir rėmėjas - man pasakė, kad jie nori, jog likčiau Merkinėje, kurčiau kažką panašaus į teatrą, kad man padės gauti darbą ir sutvarkys materialinę pusę.

Iš tikrųjų, baigus gimnaziją mane įdarbino vaistažolių supirkimo punkte su gana geru atlyginimu. Tai buvo 1944 metų liepos 1 dieną, o po dviejų savaičių į Merkinę atslinko frontas. Vokiečiai traukėsi, artėjo tarybinė armija.

Merkinėje neišgyvenau net metų, bet tie 10 mėnesių buvo nepaprastai intensyvūs, kupini mokslo, darbo, siekimų, puikių draugų, kilnių mokytojų. Visa tai taip užpildė mano gyvenimą, kad žvelgiant į juos po daugelio metų negali nesistebėti tuo turiningu pasauliu, kurį man atvėrė Merkinė. Apie tai daugelį kartų esu kalbėjęs tradiciniuose klasės susirinkimuose, kurie vyko kas penkeri metai.