Klaipėdos teatro istorijos (12)

Marija Černiauskaitė: artistu reikia gimti

Pradžia - 2013 11 22 d. numeryje

Nuo 1953 metų, kai baigusi teatro studiją Vilniuje ji kartu su savo vyru Baliu Barausku atvyko į Klaipėdą, Marija sukūrė daugybę vaidmenų, ne vienas jų įėjo į Lietuvos teatro aukso fondą.

Visada gaila, kad aktoriaus vaidmuo, spektaklis gyvuoja tik tą vakarą, tas valandas, kol jis vaidinamas. Aistras ar nuotykius scenoje išgyvenę, tai kūrę aktoriai todėl ir lieka lyg legendos, nes apie jų vaidmenis ir įkūnytus svetimų herojų gyvenimus lieka tik prisiminimai, žiūrovų įspūdžiai, pasakojimai. M. Černiauskaitės prisiminti epizodai - tai Klaipėdos kultūros istorijos faktai, kuriuos būtų gaila ir apmaudu tylomis palaidoti.

"Kokia ta Klaipėda!"

"Atvažiavau į Klaipėdą 1953 metų rugpjūčio 19 dieną. Gerai atsimenu ne vieną pirmųjų Klaipėdoje praleistų dienų epizodų. Man tai buvo miestas visai kitoje Lietuvos pusėje, tolimas, svetimas, nes esu kilusi iš Zarasų, o teatro studijas baigusi Vilniuje. Studijos baigėsi liepos mėnesį, aš kurį laiką praleidau tėviškėje, o rugpjūtį išvykau į uostamiestį. Kelionė tada buvo keistoka: pirmiausia reikėjo pasiekti Daugpilį, ten sėsti į traukinį Maskva-Kaliningradas, važiuoti ar ne pusdienį ir išlipti Klaipėdoje. Ten manęs jau laukė Balys, su kuriuo draugavome nuo pirmojo kurso", - prisimena aktorė.

B. Barauską į Klaipėdą paviliojo ne tik teatras, jūra, bet ir jo klasioko - kapitono Eimučio Astiko kvietimas. Tik atvykęs jis gavo vaidmenį rusų trupėje, spektaklyje "Maskaradas".

"Tą pirmąją dieną su Baliu einant Vytauto gatve staiga iš kažkokios tarpuvartės iššoko vyriškis, čia pat iš tvoros išlupo medinį kuolą ir puolė paskui kitą vyriškį. Man pasidarė taip baisu, kokia ta Klaipėda! Balys buvo apgyvendintas Jono gatvėje, turėjo mažytį, gal kokių 9 kvadratinių metrų kambarėlį, jokių patogumų, tik krosnis. Ne vienerius metus ten praleidome...

Klaipėdoje ir tuokėmės. Iš senamiesčio pėstute nuėjome į miesto Vykdomąjį komitetą, kur buvo registruojamos santuokos. Komitetas tada buvo tuometinėje Montės (Herkaus Manto) gatvėje, dar nebuvo nė Biržos tilto, jo vietoje tik toks "beždžionių tiltelis". Netrūko mieste ir griuvėsių", - prisiminė M. Černiauskaitė.

Sekėsi puikiai

"Pamenu pirmąją dieną Dramos teatre. Režisierius Vytautas Jasinskas statė spektaklį "Madų salonas", repeticija vyko studijoje. Teatre nieko nepažinojau, viskas buvo įdomu. Tarnybinis įėjimas buvo iš Teatro gatvės, perėjau ilgus koridorius, keletą laiptelių aukštyn-žemyn, posūkius, kol pasiekiau fojė, skirtą aktoriams. Bet tądien ne repeticija man labiausiai įstrigo atmintin: fojė prie kolonos su veidrodžiu stovėjo vaikiškas vežimėlis, o jame miegojo kūdikis. Pirmą kartą teatre, kad ir užkulisiuose, mačiau kūdikio vežimėlį, nors Vilniuje daug kartų jau dalyvavome spektakliuose, lyg ir visko buvome regėję. Kas miegojo vežimėlyje? Ogi Dalia Kanclerytė, kuriai dar nebuvo nė dviejų mėnesių. Tada mamoms niekas neduodavo ilgesnių atostogų, o artisto alga versdavo suktis kaip gali", - pasakojo M. Černiauskaitė.

Klaipėdoje jai sekėsi puikiai, po poros metų jau buvo žvaigždė.

"Pirmąjį sezoną gavau vieną pagrindinių vaidmenų komedijoje "Madų salonas". Netrukus abu su Baliu vaidinome "Dėdės Tomo trobelėje". Tas spektaklis kažkada turėjo didžiulį pasisekimą, teatro salė visada būdavo perpildyta. Su šiuo spektakliu vis prisimenu atvejį, įstrigusį visam gyvenimui. Jame vaidino mano sena gera draugė Vanda Lietuvaitytė, ne kartą mokiusi mane įvairių vaidybos paslapčių. Tame spektaklyje ji vaidino tokią baisią ponią, kuri vis skriausdavo juoduosius vergus. Ji vaidino taip įtaigiai, kad po spektaklių vaikai, paaugliai net keletą kartų laukė Lietuvaitytės, norėdami ją primušti ir pamokyti už vergų skriaudas. Tad ji bijojo viena eiti namo!" - prisiminė aktorė.

Kitas vaikiško spektaklio pavyzdys, kuris, anot jos, neturi nieko panašaus visame Lietuvos teatre - "Batuotas katinas". Jį režisierius Vladas Limantas pastatė 53-iųjų vasarį. Spektaklis buvo vaidinamas beveik tris dešimtmečius, scenoje tiek laiko jis gyvavo tik aktoriaus Romualdo Grincevičiaus dėka. Jis tris dešimtmečius vaidino tą patį katiną.

"Nerimtai dirbdamas tokio vaidmens niekada nesuvaidinsi. Grincevičiui išėjus amžinybėn, nors ir buvo pastangų išlaikyti "Batuotą katiną" - nebepavyko. O kaip senajame "Katine" vaidino Bernotas, Ivanauskas! Kaip jie šoko, dainavo... Kai kurie suaugusieji ateidavo pasižiūrėti tik jų improvizacijų!" - prisiminė M. Černiauskaitė.

Bus daugiau