Klaipėdos teatro istorijos (14)

Klaipėdos teatro istorijos (14)

Nuo 1964 metų pavasario Klaipėdos dramos teatre vaidinantis Aleksandras Šimanskis lyg ir negalėtų skųstis vaidmenų trūkumu: jų sukurta gerokai per šimtą, o kur dar vaidmenys Klaipėdos universiteto teatre, kitose vietose...

Aleksandras Šimanskis: "Nesutikau savo režisieriaus"

Pradžia - 2013 11 22 numeryje

Tačiau mūsų gana linksmas pokalbis apie 50 metų trukusį jo teatrinį gyvenimą Klaipėdoje baigėsi netikėta gaida. "Nesutikau savo režisieriaus", - prisipažino aktorius.

Prisimena pirmąją dieną

"Kai 1960 metais baigėme aktorystės studijas, mūsų kursą paliko Vilniuje, beveik visi dirbome televizijoje ir nekantriai laukėme naujo Jaunimo teatro atidarymo. Tačiau to teatro atidarymas užsitęsė, mūsų grupė po truputį "trupėjo", o mane ir kursioką Henriką Andriukonį pradėjo kalbinti Elena Gaigalaitė, kad važiuotume dirbti į Klaipėdą. Jau buvo žinoma, kad netrukus Klaipėdos dramos teatro vyr. režisieriumi bus paskirtas Povilas Gaidys, tad pasiūlymas buvo įdomus. Taip 1964 metų kovo 8-ąją atsidūriau Dramos teatre. O Jaunimo teatras atsidarė tų metų rudenį", - prisiminė A. Šimanskis.

Jis sako gerai įsidėmėjęs dieną, kai įėjo į senąjį Dramos teatrą.

METINĖS. Teatro kolektyvas Lėbartų kapinėse minint aktoriaus Romualdo Grincevičiaus metines.

"Buvo šventės, žiūriu, po teatrą pusnuogis vaikšto aktorius Leonas Ciunis, matosi - pagiringas, paskui pamačiau kitus aktorius - visi panašūs. Tada sužinojau, kad teatro trečiajame aukšte virš siuvyklos buvo aktorių gyvenamasis kambarys. Šalia jo - dar vienas mažas kambarėlis, kuriame gyveno aktorius Gediminas Pauliukaitis su... žiurke. Žiurkė buvo prižiūrėta, aprūpinta, Pauliukaitis ją mylėjo.

Tame teatro kambaryje aš ir pragyvenau beveik dvejus metus. Kartu glaudėsi Andriukonis, Povilas Stankus, Vytautas Paukštė... Linksmi tai buvo laikai. To kambario langas - tiesiai į Danę, už jos - aludė. Kampiniame Uosto gatvės name buvo kulinarija ir aludė. Tik nubundi, pažvelgi per langą - ir mintys iškart sukasi apie gurkšnelį alaus. Neatsilaikydavome mes..." - neslepia scenos veteranas.

Anot jo, tuo metu teatras turėjo ir savo batsiuvį, kuris taip pat gyveno teatre. Ir šis nepatenkintas bambėdavo: "Išeini iš teatro, sutinki žmogų, o tas vietoje "labas rytas" apsinešęs sako: "Arba duok cigaretę, arba gausi į snukį"... Tai koks čia gyvenimas? Ir išvis, - pažvelgi per langą - matai aludę, o už jos kiek toliau - kalėjimas..."

Naktis blaivykloje

"Ko tik nebūdavo tais laikais! Rytas, tuoj prasidės repeticija. Mes, vyrai, miegame pagiringi, ateina Aleksandras Žadeikis. Paspardo čiužinį, pakelia antklodę, sako man: "Šimai, ei, Šimai, na būk geras, ateik į repeticiją." Ne mane vieną režisieriai taip keldavo", - sako A. Šimanskis.

Aktorius teigia, kad kartą teatro direktorius Balys Juškevičius jį gelbėjo nuo girtavimo padarinių.

"Dirbo teatre toks scenos darbininkas Broniukas. Gavę algas nuėjome į kavinę "Sodžius", ten prisiliuobėme, o paskui išeidami koridoriuje prie rūbinės pradėjome dainuoti. O ten - budintis milicininkas. Tas griežtai sako - negalima čia dainuoti. Kaip negalima? Mums, artistams? Galima! - ir eidamas pro jį pečiu stumtelėjau. Tas tik susvyravo, pradingo, o rūbininkė mane tuoj gelbėja - eik į tualetą, ten yra langas, galėsi dingti. Bene aš ko bijau? Juk aš - artistas! Netrukus prisistatė keli milicininkai ir sako, - parvešime jus namo. Taigi, atsidūriau miesto blaivykloje. O į blaivyklą patekti - blogiau nebūna.

VAIDMUO I. Spektalis "Nebylys".


VAIDMUO II. Spektaklis "Metai".

Rytą ten nubundu, žvalgausi. Kaimynas - dėstytojas iš Stasio Šimkaus muzikos mokyklos, dar keletas labai matytų veidų. Galvoju: "Oho, visas miesto elitas "supakuotas"!"

Tačiau ir kita mintis tuoj pasivijo - o ką toliau daryti? Sužinos teatre - neapsieisi be "draugiško teismo", tampys ir tampys. Tai aš - tiesiai pas direktorių Juškevičių. Ir sakau jam: "Direktoriau, atėjau pas jus kaip pas tėvą, prisipažint." "Kas buvo, kas buvo?" - nekantriai klausia manęs. "Tai va, buvau blaivykloje". "O už ką?" "Dainavome, o milicininkas neleido. Tai aš jį net pastūmiau..." "Ir gerai padarei", - atsako direktorius.

Ateina į teatrą raštas iš blaivyklos dėl mano tos nelemtos nakvynės. Išsikviečia mane direktorius: "Tai va, ką dabar darysime?" Atsakau, kad nežinau, ką dabar man daryti. "Žina,i ką padarysime?" - dar paklausė Juškevičius ir čia pat mano akyse suplėšytas raštas nukeliavo į šiukšliadėžę. Prisipažinsiu, aš net apsiverkiau", - prisiminimais dalinasi A. Šimanskis.

Baiminosi KGB

Jo teigimu, daugelio artistų gėrimas buvo besaikis. Kartą Mykolas Petkevičius, turėjęs gerą liežuvį, gastrolių metu dienoraštyje taip ir parašė: "Spektaklis praėjo gerai, buvo ir blaivių."

Anot aktoriaus, tos išvykos ir gastrolės tęsdavosi savaitėmis, o kartą vien su "Otelu" net ištisą mėnesį teatras klaidžiojo po Lietuvą. "Neįsivaizduoju, kaip tas Otelas - Vytautas Kancleris - neišprotėjo..." - stebisi A. Šimanskis.

"Nors mums teatras atrodė lyg antrieji namai, tačiau dėl visos sovietinės sistemos ypatumų tarpusavyje mes vargu ar buvome artimi draugai, bičiuliai. Mes žinojome, kas vis užeidavo į įstaigą Salomėjos Nėries gatvėje (ten buvo KGB poskyris), ko reikėdavo labiausiai saugotis ir liežuvį prilaikyti. Prisipažinsiu, mes bijojome, tikrai bijojome. Taip ir tarpusavyje bendraujant: dviese - gerai, jeigu kas - įrodymų nėra, o trise - būk atsargus, galvok, ką kalbi. Taip veikė sistema, visur turėdama savo akis ir ausis.

Įsivaizduoju, kaip sudėtinga būdavo mūsų režisieriams. Prisiminkime geriausias, jau legendomis tapusias Povilo Gaidžio komedijas. Ne aš vienas esu atkreipęs dėmesį, kad dauguma jų pasirodydavo "akurat" prieš svarbias "raudonąsias" šventes. "Pirtis", "Dramblys", "Laiko meistrai"... P. Gaidys visada mokėjo savo interesams pajungti viską - teatrą, kritikus, partinius veikėjus. Jeigu Juozas Miltinis Panevėžyje niekada neflirtuodavo su jokiais kritikais, jis netgi neleisdavo aktoriams lankstytis žiūrovams spektakliui pasibaigus, Gaidys elgėsi priešingai: dėmesys, rūpestis dėl kritikų, valdžios ir partijos atstovų, kurie dalyvaudavo spektaklių peržiūrose, baliukai, kava, brendžiukas ir panašiai. Gal to reikėjo, nes kitaip buvusios sistemos sienos ir negalėjai pramušti?" - svarsto veteranas.

Antausis vietoje papeikimo

Vienas pirmųjų Broniaus Gražio spektaklių Klaipėdos teatre "Paryžiau, Paryžiau" buvo suvaidintas per 200 kartų. Linksma nekalta komedijėlė su gana įsimintinomis dainelėmis - to ir reikėjo žiūrovams. Jie net gatvėje pažindavo spektaklio personažus, ir A. Šimanskį ne kartą tais laikais yra pavadinę Pranciškumi. Su tuo personažu buvo ir kita istorija.

"Statant "Paryžių" aš vadovavau agitbrigadai iš Drevernos. Vieną vakarą, po pasirodymo, su dreverniškiais pašventėme, ant stalo buvo gausiai ir gėrimų, ir ungurių, tai aš kitą dieną labai pavėlavau į repeticiją. Įeinu į teatrą, sėdi supykęs Gražys, šalia - pjesės autorius Markūnas. Gražys man pakeltu balsu pradėjo papeikimais grasinti, o Markūnas, nieko nelaukęs, priėjo prie manęs ir kad skėlė antausį! "Vat tau ir papeikimas", - dar pridūrė. Ir viskas, konfliktas buvo išspręstas be jokio pykčio, be formalumų. Ar dabar taip būtų? Abejoju", - teigia A. Šimanskis.

Pasak jo, režisieriai Gaidys ir Gražys buvo skirtingi. Abu nestokojo fantazijos, išmonės, sugebėjimo dirbti su aktoriais, mokėjo, sugebėjo aktorius uždegti, paveikti. Tačiau...

"Gražys buvo vis tiek išskirtinis. Jo buvo pilna visur. Jis jau būdamas artistu baigė aukštuosius režisūros kursus Maskvoje, visą gyvenimą domėjosi tapyba, daile, pats tapė, kūrė eiles, kiek dedikacijų įvairiomis progomis yra sukūręs mums, artistams, teatrams. O Gaidys tam tikra prasme priešingybė jam. Labiau uždaras, atsiribojęs, šeimos žmogus. Jo garsiausi spektakliai suskambėjo, nes tiksliai pataikė į laikmetį. Juk net mums, artistams, gerklę suspausdavo jaudulio kamuolys, kai "Mažvyde" paskui Paukštę kartodavome "Lie-tu-va..." - prisimena aktorius.

Bus daugiau

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder