Klaipėdos teatro istorijos (17)Aktorių puokštė Nijolės Navogreckienės prisiminimuose

"Plakatiniai" eilėraščiai

Tęsdama "raudonųjų" švenčių ir renginių temą, N. Navogreckienė prisiminė, koks atsakingas ir nervingas būdavo aktorius Algirdas Kubilius, pakviestas skaityti tinkamas "plakatines" eiles. Kita vertus, ji niekada negalėjo įsivaizduoti, kad tokius "plakatinius" eilėraščius būtų galėjęs skaityti Vytautas Paukštė.

"Po "Mindaugo", "Mažvydo" man ir mintis nekilo jį kviesti į tokius renginius. Toms progoms reikėjo atitinkamo balso, tinkamos išvaizdos, o Kubilius buvo iš tų, kurie tiko", - sakė buvusi Kultūros skyriaus vadovė.

"Pamenu, kaip jis nervingai vaikščiodavo išilgai koridoriaus ir vis kartodavo, kartodavo eiles. Aš jam sakydavau, kad esi įpratęs prie tokių tekstų, bet jis nesileisdavo į kalbas. O dar, jeigu norėdama iškrauti įtampą, paleisdavau Kubiliui kokį juokelį, vydavo jis mane šalin vos ne kaip piktąją dvasią", - šypsojosi Nijolė.

Ji prisiminė, kad A. Kubilius rašęs ir eiles. Ne kartą, kur susitikus ar bendraujant, aktorius paskaitydavo savo poezijos, Nijolė prašiusi, kad artistas atneštų ir paliktų užrašytus tekstus, bet jis skaitydavo tik iš atminties. Tos eilės, pasak Nijolės, taip pat atspindėjo jo būdą - gana nervingas, lyg besiblaškantis ar savęs neradęs, kupinas liūdesio, keistos egzistencijos... Buvo žinių, kad A. Kubilius rašo ir dienoraščius, tačiau visas jo rašytinis palikimas kažkur be pėdsakų pražuvo.

ŠEIMA: Gražiai. Bernardo ALEKNAVIČIAUS nuotr.

Egzaminas naujokei

Proginiams renginiams tobulą balsą ir išvaizdą turėjo Henrikas Andriukonis. Nijolė prisipažino: "Liaudiškai pasakius, aš jį buvau "užknisusi" su prašymais dalyvauti tose šventėse. Kai vykdavo kokio proginio koncerto ar renginio generalinė repeticija, staiga pamatydavome, kad vienur kažkas netelpa, kitur kažko trūksta. Skambindavau Andriukoniui kokią vienuoliktą vakaro, kviesdavau, iš ryto atėjęs jis mane keikdavo, bet jo balsas skambėdavo labai tinkamai", - kalbėjo N. Navogreckienė.

Nustebino jos prisipažinimas: "Kodėl man taip patiko bendrauti su artistais? Jie mokėjo žaisti. Jie visi labai gerai mokėjo. Kai atvažiavau dirbti į Klaipėdą, iš pradžių buvau Kultūros skyriaus vedėjo pavaduotoja. Pradėjus dirbti, neilgai trukus, į mano kabinetą atėjo Vytautas Kancleris ir dar pora artistų, kurių dar nepažinojau. Kancleris pažvelgė iš aukšto į mane ir sako: "Girdėjome, kad tu čia, tokia gudri, atvykai dirbti pas mus. Pažiūrėsime, ko esi verta..." Iš kišenės ištraukė kažkokį persipynusių vielų raizgalą ir liepė padalinti į dvi dalis. Supratau, kad reikia padaryti kažkokį paprastą judesį, tas raizgalas perskils, tačiau kaip? Paėmiau tą daiktą, sėdėdama nuleidau rankas po stalu, paklibinau - ir raizgalas persiskyrė! Pergalingu žvilgsniu padėjau jį ant stalo, o Kancleris ir sako: "Nu jo, reiškia - nemelavo..." Tą raizgalą man jis ir paliko, tik per tiek metų nežinia kur jis pasidėjo".

"O kas man? Aš juk artistė!"

Daug bendravusi su teatro moterimis, N. Navogreckienė sakė pastebėjusi, kad dauguma jų buvo labai kruopščios. Gal savotišką antspaudą uždėjo profesija, bet dauguma jų turėjo savo mėgstamus užsiėmimus, hobius, į ką pasinerdavo visa galva. O kartais pasitaikydavo ir gana paradoksalių dalykų.

Aktorė Laima Kerniūtė-Kanclerienė ne vienerius metus buvo miesto kultūros darbuotojų profsąjungos pirmininkė. Pareigos atsakingos, nors labiau visuomeninės. O tokiems žmonėms, kaip sakė N. Navogreckienė, "partija keldavo ir atitinkamus reikalavimus". Vienas jų - studijuoti leninizmą. Tai L. Kerniūtė kurį laiką gana pasišventusi skaitė Lenino raštus. Tačiau iš to skaitymo buvo vien spektaklis: "Kai vykdavo bendri susirinkimai, posėdžiai, į kuriuos ateidavo žmonės iš kitų kultūros įstaigų, aš matydavau, koks paslėptas juokas ima Laimą dėl tų Lenino tiesų. Jos pavaduotojas buvo Julius Martišius, tai jinai, atsisėdusi priešais Julių, dėstydavo jam leninizmą. Abu, vaidindami rimtus, surengdavo tokį vaidinimą, kad mes sunkiai laikydavomės nesijuokę", - pasakojo N. Navogreckienė.

"Su neprilygstamu žavesiu Laima Kerniūtė mokėjo žaisti ir gyvenime. Jau būdama pensijoje, ji man pasakodavo, kad kiekvieną mėnesį, gavusi pensiją, būtinai einanti į gerą kavinę ar restoraną: "Ateinu, atsisėdu, užsirūkau, užsisakau, paskaičiuoju, kad neišeičiau už ribos, tai kad ir kukliai, bet furorą darau. O kas man... Juk aš artistė", - pamena Nijolė.

Lygiai taip pat artistiškai ji pasakodavo apie savo sodą: kaip rankomis perrinkinėja kiekvieną grumstelį, kiekvieną žolelę. Atrodytų, toks baisus, monotoniškas darbas, dargi nelengvas, bet L. Kerniūtė netgi tam mokėjo suteikti nepakartojamo žavesio.

Didis organizatorius

"Klaipėdos dramos teatras man neįsivaizduojamas be Broniaus Gražio. Organizuodami antrąją Palangos kurortinio sezono atidarymo šventę, pradėjome ieškoti režisieriaus. Tada iki mūsų atėjo žinia, kad Jūros šventes režisuoja B. Gražys. Tuo metu Klaipėdoje buvo trijų "G" kūrybinė grupė šventėms organizuoti - Gražys, Gudavičius ir Gricius.

Kaip švenčių organizatorių, Gražį apibūdinti nelengva - jis turėjo tiek fantazijos, kūrybinio polėkio, kad jo mintys, sumanymai dažnai prašokdavo realias mūsų galimybes. Jo mintis lėkdavo į priekį, palikusi mus kažkur toli, palikusi svarstyti, galvoti - o kaip tai padaryti, įgyvendinti. Tačiau ką įstengdavome padaryti - darydavome su didelius džiaugsmu, uždegti Gražio sumanymų ir entuziazmo. Mudu su juo turėjome susikūrę planą Palangos stadione pastatyti "Grybų karą", bet ne visus planus galėjome įgyvendinti, - kalbėjo N. Navogreckienė.

- Iš daugybės susitikimų ir bendro darbo su juo man įstrigo renginys, kurį kartu darėme paskutinį kartą. Tai buvo Lietuvos trispalvės iškėlimas ant Muzikinio teatro bokšto, - tęsė ji. - Koks buvo Bronius per trispalvės iškėlimą... Man sunku rasti žodžius, kaip jį apibūdinti. Man atrodo, kad tas vėliavos iškėlimas jam buvo sakralus. Tokio Broniaus niekada nebuvau mačiusi.

Vykdomasis komitetas rūpinosi ir organizavo renginį, pirmasis pokalbis apie būsimą vėliavos kėlimą įvyko dar A. Žalio kabinete. Aš pati pasiūliau, kad šio akto režisierius būtų B. Gražys, Žalys pritarė. Tačiau tame pasitarime dalyvavo ir vienas atsakingas Vykdomojo komiteto darbuotojas, kurio labai nemėgo B. Gražys. Mačiau, kaip jis per tą pasitarimą vos tvardosi, nedaug trūksta - ir pratrūks... Tada paskubėjau visiems pasakyti, kad mudu su Gražiu turime skubėti į Kultūros skyrių, daug darbo. Visi skirstėmės, tačiau tą Broniaus būseną pastebėjo Aloyzas Kuzmarskis, pasikvietė pas save į kabinetą. Užėjome, tuoj atėjo dar ir kitas Žalio pavaduotojas Kazimieras Vaišvila, Kuzmarskis iš spintelės ištraukė konjako, mes keturiese greitai gurkštelėjome, "nuleidome" įtampą, o tada pasakiau Broniui: "Dabar nurimk ir eime darbą dirbti".

Tokio atsidavusio, susikaupusio, pasišventusio Broniaus nebuvau mačiusi. Vėliavos kėlimas praėjo įspūdingai, žmonių buvo neįsivaizduojamos minios, jie buvo užtvindę Herkaus Manto gatvę, Atgimimo aikštę, Danės ir Žvejų gatves, Biržos tiltą, dalį Tiltų gatvės. Tai buvo mūsų bendro darbo pabaiga ir tuo pačiu tada jis man atsiskleidė visiškai kitaip. Toks jis man liko neužmirštamas visam laikui", - dalijosi prisiminimais N. Navogreckienė.