Klaipėdos teatro istorijos (8)

Klaipėdos teatro istorijos (8)

"Vakarų ekspresas" tęsia rašinių ciklą, kuriame skaitytojus supažindina su Klaipėdos kultūros magistro, buvusio ilgamečio Dramos teatro direktoriaus Balio Juškevičiaus (1920-2013) dar 1939-aisiais pradėto rašyti dienoraščio ištraukomis.

Pradžia čia

B. Juškevičiaus archyve yra vienas nedidelis juodos spalvos sąsiuvinis, kuriame 1936 m. Kauno amatų mokyklos draugai surašė po keletą eilučių prisiminimams. Sąsiuvinyje buvo likę ir nemažai tuščių puslapių, keletą kurių Tėvas užpildė 1941 m. vasarą Kaune, praėjus mėnesiui nuo karo pradžios. Tai mintys, kurios, manau, buvo labai giliai išgyventos, įvertinus tai, kas vyko Lietuvoje iki 1941 m. birželio 22 dienos ir pirmosiomis karo savaitėmis.

1941.07.16.

Štai jau beveik mėnuo, kai gyvename karo metu. Karą sutikau Vilniuje, dabar jau esu Kaune. Trys dienos kelionės pėsčia buvo tik maloni pramoga. Iš Vilniaus skubėjau į Kauną, nes kamavo nežinia kaip karas praėjo, kas liko gyvas ir kas ne. Skubėjau iš Vilniaus į Kauną paskutinėmis jėgomis pagalvojęs, kad gal ko nors nebėra gyvųjų tarpe. Jonas čia buvo vyriausiojo rolėje. Jeigu apie kitus pagalvodavau retkarčiais, tai jam kūriau ištisas galimybes, jam pašvenčiau savo mąstymą, savo galvojimą. Tačiau kaip visuomet lemta, mano skausmą padidina buvimas to žmogaus, kurį myliu, žmonės, kuriems aš atiduodu savo džiaugsmą ir savo pasitikėjimą.

Iš Vilniaus aš išsivežiau tik liūdną atsiminimą. Trys mėnesiai buvo blaškomi kaip lapai rudenį ir kai aš grįžau į Kauną, mano skausmas dvigubai padidėjo. Vilniuje aš kankinausi iš nežinios, čia kankinuosi žinodamas, jog neturiu vilties skausmą numalšinti.

POPULIARUS. B. Juškevičiaus dienoraštyje liudijama, kad Vinco Mykolaičio-Putino paskaitas apie Vaižgantą lankė labai daug studentų ir erdvioje auditorijoje vos ne vos galėjo visi sutilpti. Poeto, lietuvių literatūros klasiko Algimanto Baltakio asmeninio albumo nuotraukoje - Vincas Mykolaitis-Putinas su studentais. "Respublikos" archyvo nuotr.

Karas atidengė ir antrą skaudžią žaizdą, kuri liečia mano idėjinę, visuomeninę pusę. Socializmas, kurį tarybų valdžia kūrė Lietuvoje, buvo Maskvos budelių įrankis liaudžiai smaugti. Socializmas, ta gražiausia idėja, buvo bjauri falsifikacija, neatlaikanti jokios kritikos.

Iškilmingi šūkiai, kurie paskui raudoną vėliavą nuvedė ne vieną idealistą, pasirodė kaip bjaurus melas. Lietuva, kuri neturėdama tiek medžiagiškos jėgos, bet pakankamai ir moralinės atsispirti prieš jėgą, ant socializmo altoriaus paaukojo daug žmonių. Lietuva nuo karo daug nukentėjo, nes režimai per greit keičiasi, kiekvienas režimas pareikalauja aukų, šis karas jas užbaigė. Didžioji Vokietija, kuri išstūmė bjaurų Maskvos sulipdytą režimą, uždėjo savą, tiesa, Lietuvai gal kiek artimesnį. "Lietuva - lietuviams!" - šūkis, kuris dabar skamba. Tačiau tai reikalauja aukų iš visų pusių.

TRAUKA. "Vincas Krėvė - dzūkas nuo Merkinės, gal daugiau visų mane domino ir traukė", - apie jam dėsčiusią Vilniaus universiteto profesūrą rašė Balys Juškevičius. "Respublikos" archyvo nuotr.

1941.07.25.

Šioje vietoje aš prisimenu laikus, kai mes su Jonu buvome išėję gyventi atskirai nuo Genės ir kaip aš ieškojau darbo.

Čia aš galiu su džiaugsmu prisiminti tarybinius metus. Tarnyba man buvo pasiūlyta. Tai buvo mano džiaugsmas, tačiau tai buvo trumpas, per ankstyvas džiaugsmas, nes vėliau teko nusivilti.

Šalia darbo ieškojimo iškyla ir antras skaudus klausimas - nusistatymas dėl dabartinės padėties. Aš nesidžiaugiu. Man gaila žmogaus, gaila, kad jis buvo apgautas tos smulkios "tarybinės bernijos", žmogaus gaila kartu su jo idėjomis, su jo gražiais siekiais, o čia štai tuos žmones vadina netinkančiais gyvenimui, vadina tarybiniais. Juk daugelis įstojo į areną vedami gražiausių norų, gražiausių siekių, o dabar juos apkaltina išdavikais ir žydberniais. Tai yra skaudu. Tai yra neteisybė. Ta neteisybė šaukiasi supratimo ir įvertinimo.

*****

Išlikę karo metų B. Juškevičiaus dienoraščiai nėra nuoseklūs chronologine tvarka. Panašu, kad kai kas pražuvę, o gal ne visada būdavo laiko rašyti. Ilgoka, beveik metų pertrauka nutrūksta 1942 metų rudenį, kai Balys Juškevičius pradėjo mokytis Vilniuje, dramos studijoje, veikusioje universitete. Šis laikotarpis gana išsamiai aprašytas išlikusiuose prisiminimuose. ****

Studijos užėmė visą dieną. Universitete paskaitų buvo pakankamai daug, kai kurios dabar sunkiai menasi. Tačiau kai kas įkrito į atmintį neužmirštamai

Vincas Krėvė - dzūkas nuo Merkinės, gal daugiau visų mane domino ir traukė. Žinojau, kad jis yra iš Subartonių. Skaičiau kai ką iš jo raštų, buvau žiūrėjęs "Žentą" Kauno teatre, tačiau jo paties nebuvau matęs. Vilniuje jis mums skaitė antikinio teatro istoriją.

Buvo jis mažas, apvalus, gelsvo veido, mažų akių, labiau primenantis kokį nors mongolą nei lietuvį. Kalbėjo be emocijų, aiškiai, baritono balsu, bet negarsiai, neryškiai. Man atrodė, kad jis tik atlieka nelabai malonią pareigą. Manau, kad to meto Vilniuje mūsų didieji mokslo ir meno korifėjai jautėsi prastai.

Bolševikinis metas, staiga prasidėjęs, staiga ir sugriuvo vokiečiams užpuolus, paliko slogūs pirmųjų vežimų į Sibirą prisiminimai. Atėję vokiečiai nežadėjo nieko gera. Karas vyko sunkiai: 43-ųjų žiemą Stalingradas sukrėtė visą frontą ir nežadėjo lengvos pergalės. Lietuvos miškuose siautė raudonieji partizanai, vokiečiai niršo, bet į miškus bijojo eiti. Gestapas persekiojo inteligentiją, nepasitikėjo lietuviais. V. Krėvei, kaip žinomam liberalių pažiūrų veikėjui, fašizmas buvo priešas, tai visi žinojo ir todėl rašytojo situacija buvo nelengva.

Dar sunkiau buvo studijos vadovui Romualdui Juknevičiui. Mokęsis Maskvoje, Aukščiausios tarybos deputatas, aktyvus ir žinomas tarybinis inteligentas, jis buvo vokiečių persekiojamas ir sekamas. Mus pasiekdavo žinios, kad jis kviečiamas į gestapą, tardomas, kartais jis mums pranešdavo, kad užsiėmimuose nedalyvaus.

Be meistriškumo pamokų, kurios vyko tris vakarus per savaitę, jis statė spektaklius, žiūrėjo juos, ruošėsi naujiems. Savo spektaklius jis nuolat stebėdavo, kartais labai emocionaliai reaguodavo į kurį nors aktoriaus žybtelėjimą, dažniau būdavo labai santūrus, susikaupęs, tylus. To sezono scenoje buvo "Vincas Kudirka" su H. Kačinsku, "Nora" su M. Mironaite ir H. Kačinsku, "Prieš saulėlydį" su M. Mironaite ir M. Chadaravičiumi, "Buridano asilas" su H. Kačinsku, "Pukio pinigai" su R. Juknevičiumi, dar kažkas...

Mums besimokant išėjo premjera "Sukultas ąsotis" su Rudzinsku, nuostabus poetinis muzikinis kūrinys, kuriame grakščia, pilna sąmojaus, temperamento ir gyva menine forma buvo perskaitytas Kleisto kūrinys. Visuose spektakliuose per gilius, dramatinių aktorių darbus triumfavo Juknevičiaus režisieriaus ranka, tai ypač pasakytina apie "Norą". Aktorių trio Mironaitė, Kačinskas, Palubinskas išgaudavo tokį psichologinį subtilumą, sukūrė tokį trapų vidinį spektaklio klimatą, režisūra taip švariai ir nepastebimai valdė šį mįslingą Helmerio namų pasaulį, kad atrodė, jog nė mažiausia detalė, joks gestas ar žodis jame nebuvo atsitiktiniai, o giliai apgalvoti, išjausti. Tokį pat žavų vaizdą matėme ir "Prieš saulėlydį", ypač Chadaravičiaus ir Mironaitės scenoje.

Pats R. Juknevičius vaidino "Žmoguje po tiltu" simpatišką egoistėlį valkatą, "mažą žmogų", keliantį ir juoką, ir gilų pasigailėjimą.

Vinco Mykolaičio-Putino paskaitas apie Vaižgantą lankė labai daug studentų ir erdvi auditorija vos ne vos galėdavo visus sutalpinti. Aš stengiausi laiku užsiimti vietą, sėdėdavau visada arti. Mykolaitis tyliai atsisėsdavo į savo vietą ir mažai bendraudavo su auditorija, nors visada buvo dėmesingas ir aktyvus. Išbalusiu, blyškiu, inteligentišku veidu, visada su kaklaraiščiu, balta apykakle atrodė šventiškai ir rimtai.

Nežinau, kuo aš kritau jam į akis, gal nuolatiniu aktyviu lankymu, bet kada jis skirstė seminaro darbus, man pasirinkus temą iš "Pragiedrulių" jis paklausė, ar turiu knygą. Atsakius, kad neturiu, jis pasakė man savo adresą (dabar V. Mykolaičio-Putino g. 4) ir paprašė užeiti nurodytu laiku. Jo bute mane sutiko moteris, o tuojau pasirodė ir profesorius. Didelėje sieninėje knygų lentynoje jis surado, ko reikėjo, padavė man ir aš išėjau. Tą referatą aš parašiau, matyt, neblogai, nes profesorius paminėjo mane tarp geriausių darbų.

Balį Sruogą mačiau daugelį kartų. Ne tik universitete, kur jis mums skaitė viduramžių teatrą, bet ir įvairiuose teatriniuose renginiuose, "Vaidiloje", Dramos teatre. Aukštas, impozantiškas Sruoga buvo labiau betarpiškas, savas, palyginti su kitais. Skaitė jis kursą apie misterijų vaidinimus vaizdžiai, su intonacijomis, gyvai. Ir dabar skamba jo balsas ausyse, ir matau jį nerūpestingai įsitaisiusį aukštoje auditorijos kėdėje. Teatriniuose seminaruose jis leisdavo visiems kalbėti, ten būdavo nemažai triukšmo, nuomonių įvairovės.

Bus daugiau

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder