Ventės rage paukščiams įteikia pasus

Iš paukš­čio skry­džio Ven­tės ra­go iš­ky­šu­lys pri­me­na fan­tas­ti­nio paukš­čio gal­vą iš­tį­su­siu il­gu sna­pu. Čia – vie­na ge­riau­sių vie­tų Eu­ro­po­je ste­bė­ti mig­ruo­jan­čius paukš­čius. Spar­nuo­čių bū­riai, nu­tū­pę po­tvy­nio ap­sem­to­se pie­vo­se, ža­vi kraš­to lan­ky­to­jus.

Žie­duo­ja ir šikš­nos­par­nius

1926 me­tais žy­miam gam­ti­nin­kui pro­fe­so­riui Ta­dui Iva­naus­kui Ven­tės ra­ge su­žie­da­vus pir­mą paukš­tį, tarp ža­lių­jų ki­lo pa­si­pik­ti­ni­mo ban­ga, jog taip kan­ki­na­mi paukš­čiai. Da­bar nie­kas tuo ne­be­si­pik­ti­na.

Ant žie­do iš­kal­tas už­ra­šas „Zool. Mu­seum Kau­nas Lit­hua­nia“ ir nu­me­ris skel­bia paukš­čio pi­lie­ty­bę. Pa­gal ne­ra­šy­tas or­ni­to­lo­gų tai­syk­les ant­ro žie­do už­seg­ti ne­ga­li­ma. Tra­di­ciš­kai žie­duo­ja­ma paukš­čio ko­ja, ta­čiau gul­bėms, žą­sims plas­ti­ki­niai žie­dai mau­na­mi ir ant kak­lo.

Ven­tės ra­go or­ni­to­lo­gi­jos sto­ties spe­cia­lis­tai yra su­žie­da­vę ir apie 2000 šikš­nos­par­nių.

Geog­ra­fi­nė pa­dė­tis nu­lė­mė, kad bū­tent per Ven­tės ra­gą ei­na svar­biau­si paukš­čių mig­ra­ci­jos ke­liai. Bi­jo­da­mi skris­ti per ma­rias jie tu­pia į krū­mus pail­sė­ti ir įsi­pai­nio­ja į or­ni­to­lo­gų tink­lus. Į tink­lus pa­kliū­va vos vie­nas pro­cen­tas iš vi­sų per Lie­tu­vą kas­dien skren­dan­čių paukš­čių.

„Pas mus ge­riau. Ru­si­jos te­ri­to­ri­jo­je prie sie­nos paukš­čiai pa­ti­ria biu­rok­ra­ti­nių pro­ble­mų – vi­zų ne­tu­ri“, – tu­ris­tams šmaikš­čiai pa­sa­ko­ja or­ni­to­lo­gi­nės sto­ties ve­dė­jas Vy­tau­tas Ju­sys.

Sa­vait­ga­lį Ven­tės ra­ge ak­ty­vus švie­tė­jiš­kas dar­bas – vie­nas po ki­to su­ka ke­tu­ri tu­ris­tų pil­ni au­to­bu­sai. Suau­gu­sie­ji krykš­tau­ja kaip vai­kai – jiems ten­ka ga­li­my­bė ran­ko­se pa­lai­ky­ti su­žie­duo­tą paukš­tį.

Di­džiau­sia pa­sau­ly­je gau­dyk­lė

Uni­ka­lią zig­za­gi­nio ti­po paukš­čių gau­dyk­lę prieš tris­de­šimt me­tų su­kū­rė bu­vęs or­ni­to­lo­gi­nės sto­ties ve­dė­jas Leo­nas Je­zers­kas. Paukš­čiai per tink­lą ma­to kiau­rai – ne­ma­ty­da­mi kliū­ties įskren­da, o la­bi­rin­te ne­be­ran­da ke­lio at­gal. Gau­dyk­lė­je jie ne­su­si­žei­džia ir ga­li iš­bū­ti ke­le­tą va­lan­dų. Net pa­si­mai­ti­na, mat pri­skren­da vabz­džių.

„Mū­sų tink­lai – sau­giau­si. Prieš ke­le­tą me­tų pa­to­bu­li­nom – ga­li­nė ka­me­ra iš dvie­jų da­lių. Di­des­nė­je su­si­ren­ka plėš­rū­nai, ki­to­je pra­si­jo­jam ma­žiu­kus. Jei paukšt­va­na­gis įlen­da – pra­de­da les­ti paukš­te­lius. Jis są­ži­nin­gas – vie­ną du su­le­sa ir virš­ki­na. Jei įlen­da kiau­nė – vi­sus, kiek ran­da, pa­pjau­na, bet neė­da“, – gy­vū­nų pa­sau­lio dės­nius pa­sa­ko­ja or­ni­to­lo­gas.

Ven­tės ra­ge paukš­čiai gau­do­mi še­šio­mis spe­cia­lio­mis gau­dyk­lė­mis. Vie­na jų – di­džiau­sia pa­sau­ly­je. Ma­žo­ji gau­dyk­lė, gau­bian­ti šer­mukš­nių me­dį, šiuo me­tu su­dras­ky­ta aud­ros.

Kol V. Ju­sys apei­na vi­są ūkį, marš­ru­tas nu­si­tę­sia apie du ki­lo­met­rus. Pir­mas tik­ri­ni­mas – 6 va­lan­dą ry­tą, pa­sku­ti­nis – 21.30. Tik­rin­ti rei­kia kas po­rą va­lan­dų.

Tink­luo­se įsi­pai­nio­ja ir ežiu­kai

Įlin­dę į tink­lą tu­ris­tai klau­so­si. Ma­žiau­sias mū­sų kraš­to ir Eu­ro­pos paukš­tis – nykš­tu­kas. Or­ni­to­lo­gas in­for­muo­ja: prieš val­gį sve­ria 5, po val­gio – 6 gra­mus. To­liau­siai žie­mo­ti 10 tūks­tan­čių ki­lo­met­rų skren­da po­lia­ri­nė žu­vėd­ra.

„Pa­va­sa­rį, ko­vo 25 die­ną, lie­tu­viai šven­čia Gand­ri­nes. Ko­dėl? Gan­dai par­skren­da ir anks­čiau, ir vė­liau. Tai su­si­ję su ki­ta lie­tu­vių šven­te – Jo­ni­nė­mis. Abe­jas šven­tes ski­ria de­vy­ni mė­ne­siai. Kas ran­da pa­par­čio žie­dą, gand­ras at­ne­ša do­va­nų“, – sa­vi­tą teo­ri­ją tu­ris­tams dės­to V. Ju­sys.

Kiek ir ko­kių paukš­čių kas­dien su­žie­duo­ja­ma sto­ty­je, ga­li­ma ste­bė­ti in­ter­ne­to sve­tai­nė­je. Nuo šių me­tų sau­sio 1 die­nos jau su­žie­duo­ta be­veik 4000 paukš­čių. Dau­giau­sia per vie­ną ba­lan­džio die­ną bu­vo 400.

Daž­niau­siai į tink­lus įsi­pai­nio­ja ru­do­ji de­vyn­bal­sė, lieps­ne­lė, di­džio­ji zy­lė, alks­ni­nu­kas. Iš re­tes­nių paukš­čių V. Ju­siui šie­met te­ko su­žie­duo­ti bal­tap­lau­kį nykš­tu­ką. Jų kas­met pa­gau­na­ma tik po po­rą. Ba­lan­džio vi­du­ry­je pir­mą sy­kį nuo 1929 me­tų su­žie­duo­ta žvirb­li­nė pe­lė­da.

Paukš­čių žie­da­vi­mo se­zo­nas trun­ka iki lapk­ri­čio vi­du­rio. Pi­kas pra­si­de­da spa­lį.

Dau­giau­siai pa­sau­ly­je – apie 800 tūks­tan­čių paukš­čių yra su­žie­da­vęs or­ni­to­lo­gas L. Je­zers­kas. „Aš tik ant­ro­je vie­to­je – 607 tūks­tan­čiai. Bet aš paukš­čius žie­duo­ju tik 30 me­tų, o Leo­nas – dau­giau nei 65“, – pri­du­ria V. Ju­sys.

Gau­dyk­lių ka­me­ros – int­ri­guo­jan­čios. Jo­se or­ni­to­lo­gai ap­tin­ka ne tik bū­rius paukš­čių, bet ir dru­ge­lių, laum­žir­gių, įsi­rai­to žal­tys, stik­si var­lės. Įk­liū­va usū­ri­niai šu­nys, la­piu­kai, vo­ve­rės, ežiu­kai. Kar­tą – net bar­su­kas. „Va­sa­ros pa­bai­go­je jie žiop­les­ni“, – paaiš­ki­na or­ni­to­lo­gas.

Pel­ki­nin­kų ko­lo­ni­jos pa­li­kuo­nis

Ne­mu­no de­lta ir Ven­tės ra­gas su­si­ju­sios vie­na su ki­ta paukš­čių sai­tais. Del­to­je tel­kia­si daug į Rau­do­ną­ją kny­gą įra­šy­tų paukš­čių, iš čia jie skren­da į Ven­tę. Nors po­tvy­nio van­de­nys ne­be­se­mia ke­lio, šla­pio­se pie­vo­se – gul­bių, žą­sų puo­tos.

Eu­ro­po­je iš­li­ku­sių na­tū­ra­lių del­tų yra tik trys. Di­džiau­sia - Lie­tu­vos Ne­mu­no del­ta, ant­ra – Is­pa­ni­jo­je, tre­čio­ji – Šve­di­jo­je.

Va­žiuo­jant ke­liu nuo Ši­lu­tės Rus­nės link kai­rė­je – Žal­gi­rių miš­kas. Ja­me XIX a. pa­bai­go­je gy­ve­no uni­ka­li gy­ven­to­jų gru­pė pel­ki­nin­kai. Dur­pin­go­je vie­to­je žmo­nės pri­si­tai­kė: ark­liams ant ka­no­pų bu­vo su­mon­tuo­ti spe­cia­lūs įtai­sai, kad ko­jos ne­smig­tų, ve­ži­mai - pla­čiais ra­tais.

Da­bar Žal­gi­rių miš­ke žo­les ir me­džio žie­ves rupš­no­ja ož­kos. Jos pri­klau­so 82-ie­jų Val­te­riui Va­len­čiui – vie­nin­te­liam pel­ki­nin­kų ko­lo­ni­jos gy­ven­to­jų pa­li­kuo­niui. Val­te­rio so­dy­bo­je ož­kos lais­vai bė­gio­ja po kie­mą, snau­džia prie du­rų.

Rus­nė bu­vu­si pa­go­nių ro­mu­va

Rus­niš­kė pe­da­go­gė, gi­dė Ži­vi­lė Skir­ke­vi­čie­nė pa­sa­ko­ja, jog Rus­nė bu­vu­si pa­go­nių ro­mu­va. Pa­go­ny­bę iš­pa­žįs­tan­tys žmo­nės ti­ki – tai ener­ge­tiš­kai stip­ri vie­ta, nes jud­ri že­mė tar­si gy­va.

45 kvad­ra­ti­nių ki­lo­met­rų ploto sa­la yra su­neš­ti­nė ir po smil­tį kas­met ple­čia­si. Skai­čiuo­ja­ma, kad kas­met po­tvy­nis sa­lą pa­di­di­na. Be­si­for­muo­jan­čios smė­lin­go­sios sa­le­lės ma­rio­se su­si­jun­gia, kran­tas slen­ka. Ga­li bū­ti, jog po ke­lių šim­tų me­tų į Ni­dą bus ga­li­ma nuei­ti pės­čio­mis.

XVIII am­žiaus vi­du­ry­je Rus­nė­je kles­tė­jo me­die­nos pra­mo­nė – Ne­mu­nu pro Rus­nę į Klai­pė­dą pluk­dy­da­vo sie­lius.

Mo­kes­čius nu­slėp­ti gy­ven­to­jai bu­vo lin­kę vi­sais lai­kais. Ties Ven­tės ra­gu vei­kė mui­ti­nės po­stas, kur sie­lius skai­čiuo­da­vo. Už ąžuo­lą rei­kė­jo mo­kė­ti di­de­lius mo­kes­čius, to­dėl pre­ky­bi­nin­kai ąžuo­lą pluk­dė apa­ti­niuo­se sie­lių aukš­tuo­se. Vir­šų ap­krau­da­vo men­ka­ver­te dre­bu­le ar­ba eg­le.

1946 me­tais ki­lus stip­riam po­tvy­niui, bu­vo pa­ruoš­ti do­ku­men­tai sa­lą pa­skan­din­ti: iš­kel­di­nus žmo­nes, pra­kirs­ti ap­sau­gi­nius py­li­mus ir vis­ką pa­lik­ti sa­viei­gai.

Ta­čiau at­si­ra­do aukš­tas pa­rei­gas par­ti­jos struk­tū­ro­se užė­męs žmo­gus, ku­ris su­ge­bė­jo įro­dy­ti, jog Rus­nės skan­din­ti ne­ver­ta – ga­li­ma iš­nau­do­ti pa­ga­mi­nant daug šie­no mil­tų ir po 5 me­tų pir­mau­ti So­vie­tų są­jun­go­je.

So­vie­ti­nis pa­li­ki­mas Rus­nė­je – val­gyk­la. Vie­nin­te­lė vie­ta, ku­rio­je ga­li­ma iš­ger­ti ka­vos. Rū­ky­tos žu­vies ras­ti čia kur kas pa­pras­čiau.

OR­NI­TO­LO­GAS: Ven­tės ra­go or­ni­to­lo­gi­nės sto­ties ve­dė­jas Vy­tau­tas Ju­sys tu­ris­tams pa­sa­ko­ja šmaikš­čias is­to­ri­jas apie paukš­čius.

PA­SAS: Ant žie­do iš­kal­tas už­ra­šas „Zool. Mu­seum Kau­nas Lit­hua­nia“ ir nu­me­ris su­tei­kia paukš­čiui Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę.

SE­ZO­NAS: Paukš­čių žie­da­vi­mo se­zo­nas pa­pras­tai trun­ka iki lapk­ri­čio vi­du­rio. Pi­kas pra­si­de­da spa­lį.

ŠVY­TU­RYS: Ven­tės ra­ge tu­ris­tai ne tik do­mi­si paukš­čių žie­da­vi­mu, bet ir įli­pa į 11 met­rų aukš­čio 150 me­tų se­nu­mo švy­tu­rį.

TINK­LAS: Paukš­čiai ne­ma­ty­da­mi tink­lo į jį įsi­pai­nio­ja. Gau­dyk­lė­je jie ne­su­si­žei­džia ir ga­li iš­bū­ti ke­le­tą va­lan­dų.

POT­VY­NIS: Pot­vy­nio ap­sem­tuo­se lau­kuo­se ga­ge­na šim­tai žą­sų.

ŽENK­LAS: Nors ant ke­lio į Rus­nę van­duo nu­se­ko, pie­vo­se jis dar ty­vu­liuo­ja.

PA­LI­KI­MAS: Žal­gi­rių miš­ke žo­les ir me­džio žie­ves rupš­no­ja ož­kos. Jos pri­klau­so 82-ie­jų Val­te­riui Va­len­čiui – vie­nin­te­liam pel­ki­nin­kų ko­lo­ni­jos gy­ven­to­jų pa­li­kuo­niui.