Trispalvė laisvės pribuvėjo V. Landsbergio aureolė – su dėmėmis

Per 26 nepriklausomybės metus daugelis Lietuvos žmonių buvo išmokyti iškovotą laisvę sieti tik su V.Landsbergio vardu.

Jau pasitraukusio nuo realios valdžios svertų 83 metų V.Landsbergio klauso ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, suteikusi jam aukščiausią kovinį apdovanojimą – Vyčio kryžiaus ordino Didįjį kryžių. Jis paprastai skiriamas už Lietuvą kritusiems kariams.

Distiliuota istorija

Kai Gražina Ručytė-Landsbergienė, padedama nacionalinio transliuotojo, savo sutuoktinio 80-mečio jubiliejui susuko trijų dalių filmą „Lūžis prie Baltijos“, jame Sąjūdžio tikrųjų kūrėjų beveik nebeliko.

Autorė ir žmona išgrynino istoriją iki V.Landsbergio ir jo vardą skanduojančios minios.

Iš viešosios atminties pamažu trynėsi ir tikroji nepriklausomybės istorija bei jos kūrėjų vardai, o groteską apie V.Landsbergį „Durnių laivas“ parašiusio vieno ryškiausių ir prieštaringiausių Sąjūdžio laikų politinių veikėjų Vytauto Petkevičiaus knygos buvo išbrauktos iš mokyklinės programos.

Tiesa, yra ir išimčių. Štai Kazimira Prunskienė, atkurtos valstybės pirmoji premjerė, kurią pasaulis žinojo kaip Gintarinę Ledi, Lietuvoje buvo demaskuota kaip KGB agentė Šatrija ir nustumta į paraštę.

Tačiau du kiti KGB bendradarbiai, ištikimai talkinę V.Landsbergiui nuo pat pirmųjų jo politinės karjeros žingsnių, Virgilijus Čepaitis ir Algimantas Čekuolis iki šiol vadinami bendražygiais. Nors tokiais neįvardyti nei Arvydas Juozaitis, nei Alvydas Medalinskas, nei Bronislovas Genzelis, nei Romualdas Ozolas ir, žinoma, nei Justinas Marcinkevičius, kuris buvo įtartas noru paveržti iš profesoriaus prezidento postą.

2009 m. kovo 7-ąją V.Landsbergis į tą pačią rikiuotę, į kurią turėjo lygiuotis visa Lietuva, greta minėtų KGB bendradarbių pastatė ir D.Grybauskaitę, po Kovo 11-osios nepaklususią atkurtosios Lietuvos valstybės valdžiai ir kurį laiką ėjusią išvien su Sausio 13-osios perversmininkais.

Tądien ne tik šių eilučių autorė ėmė ieškoti priežasčių, lėmusių tokius Rezistento Nr.1 pasirinkimus.

Tėvą globojo A.Sniečkus

V.Landsbergis gimė akių gydytojos Onos Jablonskytės-Landsbergienės (lietuvių kalbos normintojo Jono Jablonskio dukters) ir architekto Vytauto Landsbergio, mažiausiai dukart per gyvenimą keitusio pavardę, šeimoje. 1939 m. V.Landsbergio tėvas jau vadinosi Vytautu Žemkalniu, o mirė kaip Vytautas Landsbergis-Žemkalnis.

Nugyvenęs apie 100 metų V.Landsbergio tėvas paliko savo biografiją kaip sunkiai suderinamų, vienas kitą neigiančių gyvenimo faktų kratinį.

Pavyzdžiui, šis žmogus vokiečių okupacijos metais buvo dėl kolaboravimo su naciais prieštaringai vertinamos Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio vyriausybės narys, tačiau tuo pat metu jam išskirtinį pasitikėjimą rodė antifašistinio raudonojo pogrindžio vadovas Juozas Vitas – Vinco Mickevičiaus-Kapsuko, Antano Sniečkaus ir Zigmanto Antano Aleksos-Angariečio draugas, karjerą padaręs po Josifo Stalino sparnu Maskvoje.

J.Vito dukterys ir žmona buvo slepiamos V.Landsbergio-Žemkalnio namuose iki antrosios sovietų okupacijos. V.Landsbergio tėvas spėjo palikti prisiminimus apie savo nuotykius nacistinėje Vokietijoje, kurioje, padedamas vieno iš Adolfo Hitlerio artimiausios aplinkos žmonių – Alfredo Rosenbergo, iš kalėjimo ištraukė myriop už valstybės išdavimą nuteistą sūnų Gabrielių Žemkalnį.

Tačiau V.Landsbergis-Žemkalnis nutylėjo savo grįžimo į Sovietų Sąjungą iš Australijos 1959 metais istoriją, kurioje kone kertinį vaidmenį suvaidino tuometis sovietų Lietuvos lyderis A.Sniečkus.

V.Landsbergio-Žemkalnio repatriacija sutapo su sovietų rezidentūros Australijoje krachu, kai vietos valdžiai pasidavė sovietinės rezidentūros vadovai vyras ir žmona Vladimiras ir Jevdokija Petrovai. Perbėgėliai šnipai išdavė australų žvalgybai sovietinį agentų tinklą.

V.Landsbergis-Žemkalnis okupuotoje Lietuvoje buvo pasitiktas pompastiškai, o Landsbergius nuo to laiko asmeniškai globojo A.Sniečkus.

Šeimai sovietų valdžia sugrąžino didesnę dalį nacionalizuoto turto. V.Landsbergio tėvas gavo valstybinę pensiją ir LSSR nusipelniusio architekto vardą, kurį teikiant slaptoje charakteristikoje buvo nurodyta, jog Antrojo pasaulinio karo metais Vokietijoje jis „partizanavo“.

1973 m. kovo 14 d. architektas V.Landsbergis-Žemkalnis, įvertindamas A.Sniečkaus rūpinimąsi juo, rašė: „Didžiai Gerbiamas Pirmasis Sekretoriau, tik šiandien gavęs Jūsų kovo 9 d. laišką-sveikinimą, nuoširdžiai dėkoju už dėmesį, už suteiktą man garbės vardą ir už sudarytas man galimybes paskyrus personalinę pensiją dirbti bei gyventi Vilniuje. Džiaugčiausi matydamas Jus, jei galėsite, mano darbų jubiliejinės parodos atidaryme kitą savaitę. Jūsų Žemkalnis.“

A.Sniečkus taip pat paliko rūpinimosi V.Žemkalniu įrodymų. Savo užrašuose 1970 m. vasario 2 d. pasižymėjo: „Žemkalnis – pensijos gauna 90 rb. (ne personalinės). Skundėsi dėl architektūrinių reikalų nesklandumo.“

Tarp to meto komunistų buvo kilę neramumų dėl tokio V.Landsbergio-Žemkalnio, nacių kolaboranto, išskyrimo.

Tačiau A.Sniečkus esą apsigynęs nuo priekaištų, pareiškęs, jog „V.Žemkalnis suteikė vertingos informacijos pirmaisiais pokario metais KGB pulkininko Aleksandro Slavino vadovaujamai į Vakarus pasitraukusių karinių nusikaltėlių ir žydų genocido vykdytojų paieškos grupei, taip pat suteikė nemažai ir labai vertingos informacijos apie pokario metais emigravusius į Australiją lietuvius antibolševikus bei jų įsteigtas visuomenines ir politines organizacijas, aktyviausiai veikusius prieš tarybų valdžią asmenis“.

Išdavystė mokyklos suole?

Kol tėvas su kitu sūnumi Gabrieliumi gyveno Australijoje, Lietuvoje su motina likęs V.Landsbergis karjerą darė pats.

Jo bendramokslis ir bendrasuolis Aloyzas Sakalas yra ne kartą viešai įtaręs, kad būtent Vytautas galėjęs būti tas, kuris įdavė NKVD už maištingų, prieš kolchozų kūrimą agituojančių laiškų rašymą draugui į tremtį.

Moksleivis A.Sakalas už tuos laiškus buvo nuteistas ir įkalintas. V.Landsbergis A.Sakalo įtarimus vadino šmeižtu.

Tarp dviejų vyrų būta ir kitokios priešpriešos. Apie 1956 m. pas A.Sakalą pabėgo pirmoji V.Landsbergio žmona Rita.

Tvirtino matęs bylą

Buvęs KGB darbuotojas Kęstas Sadauskas, vienas tų, kurie perėjo tarnauti atkurtai Lietuvos valstybei, įsitikinęs, jog A.Sakalo nuteisimo byloje matė vieno šiurpiausių sovietų KGB veikėjų Nachmano Dušanskio raportą apie susitikimą su moksleiviu V.L., kurio metu pastarasis įvardijęs savo klasės draugą Aloyzą kaip tą, kuris kalba prieš sovietų valdžią.

Tas raportas, jei ir buvo, dingo iš bylos, kai KGB archyvus perėmė jau V.Landsbergio vadovaujamos Aukščiausiosios Tarybos paskirti asmenys.

K.Sadauskas taip pat pasakojo skaitęs ataskaitas savo kolegos, verbavusio V.Landsbergį darbui KGB, ataskaitas, tačiau kokio nors dokumento, liudijančio, jog pastarasis buvo užverbuotas, nematė.

Kiti KGB Lietuvos padalinio darbuotojai, liudiję specialiajai Seimo komisijai, pasakojo kitą V.Landsbergio santykių su KGB istoriją.

Pavyzdžiui, Donatas Abromaitis, KGB operatyvinis įgaliotinis, majoras, aiškino, esą V.Landsbergis, dirbdamas Klaipėdoje, teikė jam informaciją apie kolegas.

Pianistas marksistas

Pačiais gūdžiausiais pokario metais V.Landsbergis įstojo į Vilniaus konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) ir į komjaunimą.

1952 metais rašydamas savo biografiją pirminei komjaunimo organizacijai V.Landsbergis savotiškai interpretavo sovietinę Lietuvos okupaciją: „1939 m. Raudonajai armijai išvadavus Vilnių.“ O 1945 m. sovietų sugrįžimu net pasidžiaugė: „Raudonajai armijai išvadavus Lietuvą ir mane su motina, jokių žinių apie likusius savo šeimos narius neturime.“

Baigęs Konservatoriją V.Landsbergis pasirinko ne muzikinę karjerą, bet darbą ten pat Marksizmo-leninizmo katedroje, kurioje mokėta didesnius atlyginimus nei kitiems šios aukštosios mokyklos dėstytojams.

Sovietmečiu – išvykos

V.Landsbergis su antrąja žmona tremtine G.Ručyte-Landsbergiene sovietmečiu stebino kolegas privačiomis kelionėmis po užsienį.

Ypatingajame archyve išlikę slapti dokumentai, kuriais buvo motyvuojamas privilegijų teikimas Landsbergių porai, išvardyta, kad tremtinė G.Ručytė-Landsbergienė kaip turistė privačiai lankėsi Vokietijoje, Lenkijoje, Australijoje, Indijoje. Iš šešių išvykų tik dvi susijusios su koncertmeisterės darbu.

Pats V.Landsbergis gūdžiausiais sovietinės okupacijos metais lankėsi Lenkijoje, Vokietijoje, Čekoslovakijoje, Indijoje, Anglijoje ir Australijoje.

Artima draugyste su Landsbergių šeima gyręsis menininkų kuratorius KGB Vladas Gulbinas (Tiščenka) pasakojo, kad šioms kelionėms talkindavo aukščiausi jo viršininkai.

Antai G.Ručytės-Landsbergienės kelionei į Australiją, kuriai esą mėgino sutrukdyti aukščiausi komunistų partijos šulai, kelius atvėręs KGB pirmasis pavaduotojas Valentinas Zvezdenkovas.

Abiem Landsbergiams sovietų valdžia slaptais potvarkiais teikė privilegijas, skyrė nusipelniusių sovietinių artistų vardus, kuriuos lydėjo materialinės privilegijos.

Į Sąjūdį pateko ne tas

A.Medalinskas, vienas tų žmonių, kurie rengė pirmąjį Persitvarkymo rėmimo sąjūdžio susirinkimą ir sudarinėjo kandidatų į iniciatyvinę grupę sąrašus, liudijo, kad į Sąjūdį pateko „ne tas Landsbergis“.

A.Medalinskas pasakojo: „Buvau liudininkas jo labai pesimistinių kalbų apie bet kokį pakilimą. Ir kaip vieną tokių ryškesnių atsimenu jo kalbą „Kultūros barų“ forume 1987-aisiais, o gal 1986 metais, kur jis pasakė: „Ką jūs čia kalbat, nieko čia nebus.“ Pirmininkavo Krescencijus Stoškus. Tokį aš jį ir prisimenu. Aš visai neseniai Vytukui (V.Landsbergio sūnui) per Sąjūdžio 25-mečio renginius pasakiau: „Šiaip jau aš tave buvau įrašęs.“

Vietoj sūnaus per klaidą į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę pakliuvusį V.Landsbergį su KGB ryšių turėjęs A.Čekuolis netrukus pasiūlė į Sąjūdžio pirmininkus. Pirmininkai turėjo keistis, tačiau V.Landsbergiui pavyko tos rotacijos išvengti.

Dėl sklypų kilo skandalų

Kruopščiai kurto kaip Lietuvai atsidavusio menininko įvaizdžio katastrofa V.Landsbergį ištiko 1999-aisiais.

Į viešumą prasprūdo žinia, kad jo žmona viena pirmųjų pasinaudojo konservatorių parengtu žemės kilnojimą įteisinusiu įstatymu ir sklypą Anykščiuose iškeitė į gerokai didesnį prestižiniame Vilniaus priemiestyje.

Po to driokstelėjo skandalas dėl V.Landsbergiui suteikto dar vieno sklypo Žvėryne, netoli sostinės centro.

Staigi anūko karjera

Vėliau Landsbergiai net susigiminiavo su viena garsiausių žemės gražinimo skandalų asmenybių – žemgrobių karaliumi pravardžiuotu Evaldu Čijausku.

V.Landsbergio anūkas Gabrielius Landsbergis vos tapęs pilnametis vedė 8 metais už save vyresnę Austėją Čijauskaitę.

Pastaroji, naudodamasi valstybinių įmonių palankumu, per trejus metus sukūrė didžiausią ir vieną brangiausiai savo paslaugas vertinančių privačių mokyklų bei vaikų darželių tinklų Lietuvoje.

Būtent šis anūkas su V.Landsbergio pritarimu per kelis mėnesius tapo ir Tėvynės sąjungos nariu, ir jos kandidatu į Europos Parlamentą, ir partijos pirmininku, ir pasiskelbė sieksiąs ministro pirmininko posto.

Tiesa, dabar tą sprendimą prieštaringai vertina net patys partijos nariai, nes anūkui stinga charizmos ir politinio vadovavimo įgūdžių.

Pinigai – į privatų fondą

Dar viena iki šiol Seimo niekaip neišsprendžiama byla yra vadinamasis V.Landsbergio fondas, į kurį buvo faktiškai nusavinta trijų milijonų Norvegijos kronų (apie 1 mln. JAV dolerių) norvegų tautos auka atkurtai Lietuvai.

Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo, kurį visiškai valdė V.Landsbergis, sprendimu tie pinigai atiteko vardiniam fondui, kuriam iki šiol vadovauja jo žmona.

Skaudžiai išgyveno nesėkmes

Su V.Landsbergio vardu siejamos tokios politinės kovos priemonės kaip parlamentinė rezistencija ir ginkluotas krašto apsaugos savanorių maištas.

V.Landsbergis ėmė sabotuoti Seimo darbą po to, kai pralaimėjo referendume, kuriame mėgino patvirtinti Konstituciją, įtvirtinančią autoritarišką prezidento valdžią.

Dėl to tepadirbusi dvejus metus 1992-aisiais Aukščiausioji Taryba buvo paleista ir paskelbti išankstiniai rinkimai, kuriuos jau laimėjo Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP), vadovaujama Algirdo Brazausko.

V.Landsbergis mėgino jėgas ir prezidento rinkimuose, bet iškrito jau pirmajame ture.

Beje, jis yra laimėjęs rinkimus vienmandatėje apygardoje tik tą kartą, kai 1990 m. balotiravosi į LSSR Aukščiausiąją Tarybą.

Margaspalviai ryšiai

Pasitraukęs iš aukštų oficialių pareigų V.Landsbergis nuolat dalyvauja valstybės valdyme kitokiais būdais.

Buvusi Seimo narė Neringa Venckienė, į JAV pabėgusi Garliavos sumaišties organizatorė, yra liudijusi, jog V.Landsbergis asmeniškai jai siūlė eiti į Seimo rinkimus su Tėvynės sąjunga.

V.Landsbergio sūnus rašytojas Vytautas V.Landsbergis telkė N.Venckienei remti Lietuvos menininkus.

Tai nebuvo pirmas atvejis, kai neramumai šalyje buvo siejami su V.Landsbergio veikla.

1992 m. po V.Landsbergio nesėkmės Seimo rinkimuose prieštaringos reputacijos bankininkas Genadijus Konopliovas įdarbino dalį artimiausios šio politiko aplinkos žmonių, taip pat ir jo asmeninę sargybą.

„Jie prašo pinigų perversmui. Esą po to būsią demokratiški rinkimai“, – tokią žinią Adolfui Šleževičiui, rinkimus laimėjusių kairiųjų premjerui, per tarpininką esą perdavė G.Konopliovas.

Ši žinia atėjo Kauno savanorių maišto metu. Maišto organizatoriai vėliau guodėsi, kad jautėsi V.Landsbergio išduoti, kai jis viešai neparagino jų imti Vilniaus.

Kai G.Konopliovas nusižudė, V.Landsbergis šį tūkstančius žmonių nuskurdinusį finansinį aferistą pavadino „neblogu žmogumi“.

V.Landsbergio prieštaringumas, tikėtina, kėlė sumaištį ir jo sieloje. Režisierius ir žurnalistas Juozas Ivanauskas citavo savo buvusį draugą V.V.Landsbergį aiškinant, esą „Lenuška Lolišvili (aiškiaregė, pagarsėjusi per Rolando Pakso apkaltą) mano tėvą su Dievu sutaikė“.