Aktorius Vytautas Paukštė: "Kūrėjas yra vienas. Mes - tik niekingi jo mėgdžiotojai...".

- Nereikėtų švęsti tokio jubiliejaus, bet ką darysi. Iš tiesų, artimiausių draugų rate aš jį jau atšvenčiau tikrąją gimimo dieną - liepos 2-ąją. Tik pase įrašyta klaidinga gimimo data - lapkričio 2-oji. Klaidą padarė pasą keičiant. Taip ir liko visam gyvenimui, bet mano gyvenimas dėl to nepasikeitė.
Šiandien užmirštu kiek man metų. Kada esi apkrautas darbais nejauti, negalvoji apie bėgantį laiką. Kaip sakė vienas klasikas, bėda - ne kad mes senstam, bėda, kad sendami liekame jauni.

- Minėdami gimimo dieną, prisimename vaikystę, tėvus.

- Gimęs esu Kaune. Tik dabar, visai neseniai, pamačiau gimdymo namus, kuriuose pasaulį išvydau. Kūdikystė buvo Alantoje, tačiau jos neprisimenu. O atsimenu Anykščius. Ten prabėgo mano gražioji vaikystė.
Mama visą gyvenimą buvo užsiėmusi vaikais. Tėvas buvo tarnautojas iki 1940 m. O paskui, kaip ir daugumai Lietuvos piliečių, prasidėjo bėdos. Netekome namų, po to netekome ir tėvo. Sučiupo jį, nuteisė 25-eriems metams, išvežė į Vorkutą. Ten jis po dviejų metų mirė. Šis antspaudas liko visam gyvenimui. Iki 1953-ųjų turėjome slapstytis, niekam negalėjau išduoti savo biografijos.
Tėvo-liaudies priešo statusas atsiliepė ir vėliau, po Stalino mirties. Turėjau pasiūlymų ekspedicijoms su filmais į Afriką, Austriją, Švediją - niekas į užsienį neišleido.
Pusiau nelegalus gyvenimas paliko žiaurų pėdsaką. Bet nieko nepadarysi gyvenimas yra toks, koks yra. Kita vertus, mano profesijai mano likimas turbūt davė daugiau, nei būtų davusi vaikystė šiltnamio sąlygomis.

- Kaip jūsų gyvenime atsirado teatras. Kas lėmė tokios profesijos pasirinkimą?

- Negaliu sakyti, kad nuo mažens svajojau tapti aktoriumi. Buvau susirišęs su teatru jau mokykloje besimokydamas. Operos ir baleto teatre buvau statistu 2 ar 3 metus. Iš ten, matyt, tas teatro užkratas atsirado mano gyvenime.
Studijuoti buvau sugalvojęs teatrologiją. Tačiau Ona Juodytė- Chadaravičienė - dramos būrelio vadovė pirmojoje Vilniaus berniukų gimnazijoje, kurioje mokiausi, paskatino į aktorinį stoti. Taip atsidūriau Lietuvos valstybinės konservatorijos II aktorių laidos gretose.

- Čia sutikote pirmuosius autoritetus, kurie formavo jus, kaip aktorių?

- Dėstė puikūs pedagogai. Keliais metais vyresnė, jau baigusi dramos studiją Kaune, baleto, vokalo studijas, universalus žmogus, labai talentinga pedagogė Regina Senkutė, dėsčiusi mums režisūrą, buvo pirmasis autoritetas. Ji mus ugdė pagal Stanislavskio sistemą. Labai paprastai ir aiškiai atskleidė aktorystės pagrindus.

- Pirmoji darbovietė - tuometinis Kapsuko dramos teatras. Kuo įsimintini ten praleisti šešeri metai?

- Tai buvo gražiausi jaunystės metai. Tuo jie man įsimintini. O iš Kapsuko teatro įspūdžiai - prieštaringi. Patekome į kitokį teatrą, nei buvome pedagogų parengti. Nepaisant to, žmonės mumis labai domėjosi, teatrą labai lankė. O paskui viskas važiavo žemyn ir pasibaigė teatro uždarymu.

- Taip grupė aktorių buvo atsiųsta į kitą Lietuvos galą, į Klaipėdą. Kuo ypatingas jums šis miestas? Ne iš karto, laikui bėgant, Klaipėdos dramos teatro scenoje gimė jūsų ryškiausi vaidmenys. Kas padėjo atsiskleisti jūsų talentui?

- Klaipėda turi išskirtinį žavesį iš visų miestų, ji turi jūrą. Sėdi į keltą ir persikeli. Labai dažnai tai darau kai lako turiu. Ypač rudenį, kai nėra žmonių šurmulio. Buvimas vienam tarp kopų ir jūros - nenusakomas.
O Klaipėdos dramos teatre iš pradžių mums buvo stresinė situacija. Ją lydėjo intrigos, pavydas. Dabar suprantu, kad be intrigų, pavydo, gal net juodo pavydo, teatras negali egzistuoti, ypač repertuarinis. Tai neatskiriama teatro dalis.
Patys gražiausi kūrybos metai prasidėjo, kai į Klaipėdos dramos teatrą atėjo režisierius P. Gaidys. Kūrybos... Manau, kad aktorius nėra kūrėjas. Kūrėjas yra vienas. Mes - tik niekingi jo mėgdžiotojai. Aktorystė - tai profesija, darbas, ne kūryba.

- Ar galėtumėte pasakyti, kad aktoriui visi vaidmenys brangūs kaip vaikai? Ar yra mylimiausi?

- Gal mano kolegos koketuoja, gal jiems iš tikrųjų visi vaidmenys kaip vaikai, nežinau. Man nėra visi vaidmenys kaip vaikai.
Vaidmenų pasirinkti negalėjome, turėjome paklusti teatro vadovybės įsakymui vaidinti vieną ar kitą personažą. Ir dabar repertuariniame teatre tebėra normalu skirti aktoriams vaidmenis spektaklyje įsakymo tvarka. Etatiniai artistai privalo paklusti. Man dabar geriau. Dirbu pagal kūrybinę sutartį ir galiu pasirinkti, ką vaidinti.
Mindaugo ir Mažvydo vaidmenys J. Marcinkevičiaus pjesėse man buvo patys brangiausi, iškiliausi. Po jų nežinojau, kas dar gali būti svarbiau. Man jie brangūs kaip žmogui, kaip piliečiui. J. Marcinkevičiaus poemose iškeltos problemos man - šventi, sakralūs dalykai ir mano požiūris į juos ir dabar išliko toks pats, nepakitęs.

- Šalia teatro jūsų gyvenime visada buvo kinas. Ką jums, kaip aktoriui davė vaidyba prieš kamerą?

- Daug kas sako, kad kinas eksploatuoja tai, ką aktorius jau yra padaręs teatre. Aš nesu tos nuomonės. Kine, kaip ir teatre, svarbiausia su kokia asmenybe susitinki, koks režisierius su tavimi dirba. Nuo to priklauso. Man patiko, kad kine reikalinga visai kita vaidybos maniera. Jei teatre visada yra trik bendras planas, tai kine yra ir stambus planas, kur melas - neįmanomas. Teatre jis taip pat pastebimas, tačiau ten dar galima šiek tiek paslėpti, kine - ne.
Teatre mes trinamės dešimtmečiais tų pačių žmonių rate, kinas suteikia galimybę išsiveržti iš to pasaulio, sutikti daugybę žmonių, daugybę asmenybių.

- Kurį laiką esate dėstęs aktorinį meistriškumą Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose. Kodėl atsisakėte pedagoginio darbo?

- Su P. Gaidžiu išleidome pirmąją laidą lietuvių literatūros ir režisūros specialistų. Pedagoginis darbas yra labai pragariškas, jam reikia labai daug laiko. Vaikų negalima palikti - su jais reikia visa laiką būti. Repeticijos ryte, vakare, naktį. Reikia turėti gyvulišką sveikatą.

- Koks vaidmuo teko šeimai jūsų gyvenime?

Vaikai - brangiausias daiktas, kurį mes turime. Jie daugiausiai keitė mane kaip asmenybę, formavo mano požiūrį į gyvenimo prasmę, jų gimimas turėjo įtakos ir darbe. Vaikai labiausiai praturtina vaikai žmogų.
Gaila tik, kad mano vaikai negalėjo nuolat džiaugtis tėvo dėmesiu, buvimu su jais. Kiekvieną sykį grįžęs į namus vėl neramiai laukdavau skambučio naujiems darbams.
Tačiau šiandien savo atžalomis skųstis negaliu, tik didžiuotis. Visi jie susirado arba susiranda vietą gyvenime.

- Ar nesijaučiate vienišas?

- Kaip gali jaustis vienišas, kai visą laiką esi tarp žmonių, draugų?

- Ar pavadintumėte save laimingu žmogumi?

- Kas yra laimė? Darbe mano likimas nebuvo prasčiausias, gal net tam tikra prasme pavydėtinas. Turiu darbą, normalius, sveikus vaikus. O visa kita priklauso nuo nuotaikų kaitos.

-Ačiū už pokalbį.