Andrius Butkus: "Laiko turiu tik šokiams"

Oi, tikrai ne. Labai retai duodu interviu. Ir dabar jaudinuosi. Man kur kas lengviau šokti nei kalbėti.

Televizijos projektas truko tris mėnesius, daug repetavote, sukūrėte per dešimtį šokių kompozicijų. Kaip jauteisi, kai viskas baigėsi?

Mudu su Viktorija labai džiaugėmės, kad finale pavyko puikiai pasirodyti. Čiuoždami nepadarėme nė vienos klaidos. Prisimenu tą akimirką, kai pakėliau ją ir nuskambėjo paskutinis muzikos akordas. Mudu sustingome ir pagavome pergalingus vienas kito žvilgsnius. Buvome pilni emocijų. Jaučiausi laimingas, nes šokis pavyko, nė vienas nepargriuvome. Bet tuo pat metu mane užplūdo dviprasmiški jausmai: buvo ir linksma, ir liūdna. Viskas pavyko, tačiau viskas ir baigėsi.

Repeticijos, kelionės, filmavimai. Daug laiko praleidai su Viktorija. Ar judu susidraugavote?

Netgi labai. Kartu ir su mano draugais, ir su jos draugais, ir su savo antromis pusėmis žiūrėdavome "Ledo žvaigždes". Su Viktorija bendraujame ir šiandien. Ji ateina pas mane į salę pašokti. Dėl to labai džiaugiuosi.

Kas Tave pakvietė į šou?

Man paskambino Mindaugas Bendžius. Sako: "Žinome, jog moki čiuožti". Dar paklausė, ar moku čiuožti tik į priekį, ar ir atbulas. Sakau, esu bandęs ir atbulas... Tada jis man papasakojo apie rengiamą projektą ir pasiūlė dalyvauti.

Kodėl Viktorijai į porą išrinko būtent Tave?

Na, jai reikėjo partnerio. Profesionalaus čiuožėjo. Tačiau, kaip žinote, Lietuvoje, o ypač Klaipėdoje, jų nėra daug. Projekto rengėjai, pasitarę su čiuožimo trenere Edita Vonžodiene, nusprendė, jog iš "Akropolio" ledo instruktoriaus ar juolab ledo ritulininko šokėją "padaryti" bus sunku. Todėl jiems kilo mintis Viktorijai partnerio paieškoti tarp profesionalių šokėjų. O kur Klaipėdoje šokėjai? "Žuvėdroje".

Bet "Žuvėdroje" daug šokėjų...

Ne visi čiuožia. O man čiuožti patiko ir anksčiau. Su viena žuvėdriete kartais nueidavome savo malonumui pačiuožinėti.

Pagal taisykles vienas iš partnerių turėjo būti profesionalus čiuožėjas.

Iš pradžių nuogąstavau, kad manęs "ant visos Lietuvos" tokiu nepaskelbtų, nes aš profesionalus šokėjas, o ne čiuožėjas. Tačiau rengėjai mane patikino, jog tokių nevisiškai taisykles atitinkančių porų bus ir daugiau.

Be to, gi ant ledo atsistojai ne pirmą kartą...

Stovėti ant ledo nepakanka - reikia dar ir čiuožti, - šypsosi. - Per pirmąją repeticiją maniau, kad niekada neišmoksiu gerai čiuožti. Kai mums su Viktorija paskirta trenerė Edita ėmė mokyti čiuožimo technikos ir rodyti, kaip viską reikia atlikti, galvojau, kad bus šakės: nusiausiu tas pačiūžas ir bėgsiu iš čia. Tačiau Edita mus nuolat ramino, tikino, kad viskas bus gerai. "Visko išmokstama", - nenusileido. Matyt, profesionali jos akis įžvelgė mūsų perspektyvą. Mokėmės visokių kryžiavimų į priekį, kryžiavimų atbulai ir panašiai...

Šokėjo patirtis Tau labai padėjo?

Be abejo. Mūsų, šokėjų ir trenerių, slengu kalbant, mano nugara ir rankos jau buvo "sutvarkytos". Liko tik "sutvarkyti" kojas ant ledo, - šypsosi. - O Viktorijai kartais tekdavo priminti, kad išsitiestų.

Kiekvieną savaitę turėjote sukurti naują šokio kompoziciją. Ar nepritrūkote idėjų, laiko?

Repeticijoms turėjome tikrai nedaug laiko. Šokiui pastatyti - vos tris dienas. Iš pradžių net neturėjome savo laiko ant ledo. Tad Klaipėdos "Akropolio" arenoje repetuodavome rytais, kai būdavo mažiausiai žmonių. Šokių ant ledo neparepetuosi ant parketo ar kur nors namuose. Reikia tik ledo. Na, o mano patirtis labiausiai pravertė kuriant šokius. Mes choreografo neturėjome. Trenerė mus mokė tik čiuožimo technikos. Jai ir pačiai niekada neteko čiuožti poroje, todėl šokio elementai buvo mano sugalvoti.

Ar svajojote laimėti, ar tik norėjote paįvairinti gyvenimą?

Iš pradžių žvelgėme kiek atsainiai: na, pabandysime, ir tiek. Tačiau kuo toliau, tuo rimčiau ruošėmės. Stengėmės treniruotis ir pasirodyti taip, kad ir patiems būtų ne gėda, ir žiūrovams būtų įdomu.

Kaip jauteisi per pirmąjį pasirodymą?

Kai pamačiau pirmuosius kitų porų pasirodymus, patyriau lengvą šoką. Pamaniau, mes čia atrodysim tikrai nekaip... Todėl abu svajojome bent jau neiškristi pirmosios laidos metu. Tačiau pirmasis mūsų pasirodymas ant ledo buvo sėkmingas. Buvome antri iš trylikos porų. Sekėsi ir vėliau - dažniausiai būdavome arba antri, arba pirmi. Žemiau trečios vietos nė karto nenukritome.

Kas buvo sunkiausia?

Tikrai ne kritimai ir ne mėlynės. Sunkiausia buvo kurti choreografiją ir tuo pat metu dar ir mokytis čiuožti. Labai pavargdavome. Kartais trūkdavo kantrybė, susipykdavome su Viktorija. Bet jau nebuvo kur trauktis. Kartelė aukštai iškelta. Mes nuolat būdavome tarp lyderių. Nesinorėjo atsidurti kokioje nors penktoje vietoje. Todėl čiuožėme sukandę dantis.

Ar dar eitum į kokį šou, jei pasiūlytų?

Na, kartą pabandžiau... gal ir užteks. Nors ką gali žinoti. Jei bus įdomus pasiūlymas, gal ir vėl susigundysiu.

Esi kilęs iš Kuršėnų. Kaip atsidūrei uostamiestyje?

Gimiau ir užaugau ten. O kai atėjo metas rinktis profesiją, tėvai man Klaipėdoje pasamdė šokių repetitorių, kad padėtų pasiruošti stojamiesiems egzaminams į Klaipėdos universitetą, Menų fakulteto Sportinių šokių katedrą.

Kodėl vaikinas pasirenka šokėjo profesiją?

Todėl, kad labai nori šokti.

O iš kur tas noras? Perimtas iš tėvų?

Oi ne. Su menais jie neturėjo nieko bendro. Mano mama veterinarė, tėtis - kelininkas. O aš nuo pat mažens stebėdavau per televizorių šokėjus ir žavėjausi jais. Mama pasakojo, kad ant savų kojų pirmąkart atsistojau išgirdęs muziką. Žodžiu, pradėjau vaikščioti šokdamas. Vėliau mokykloje lankiau teatro, tautinių ir šiuolaikinių šokių studijas.

Tavo tėvai - gana praktiškų profesijų atstovai. Ar Tavęs jie neragino pasirinkti praktiškesnę profesiją?

Ragino. Sakė: "Rinkis medžio apdirbėjo specialybę. Visada turėsi darbo". Bet aš troškau tapti tik šokėju.

Mokydamasis universitete antrame kurse buvai pakviestas į "Žuvėdrą" kaip atsarginis šokėjas. Po pusantrų metų patekai į pagrindinę grupę. Kaip sekėsi suderinti mokslus ir repeticijas?

Nebuvo lengva. Aštuntą ryto prasidėdavo paskaitos, per pietus vos spėdavau pavalgyti ir lėkdavau į repeticijas "Žuvėdroje". Ir taip iki vėlyvo vakaro. Šokdavau beveik pusę paros kasdien. Grįžęs užkąsdavau ir griūdavau miegoti.

Iš premijų, skirtų "Žuvėdrai" už pergales, turbūt sunku pragyventi...

Valstybės skiriamų piniginių premijų mūsų kolektyvo šokėjai gauna ne po kiekvieno laimėto pasaulinio čempionato. Pagrindinis mano pajamų šaltinis yra darbas privačioje šokių mokykloje. Dirbu sportinių šokių treneriu. Mokau šokti vaikus, paauglius ir suaugusiuosius. Turiu iš viso penkias grupes. Pragyvenimui dar prisiduriu su savo partnere šokdamas privačiuose vakarėliuose.

Ar vaikinams irgi tenka kankintis dėl gražių kūno formų - na, laikytis įvairių dietų?

Aš visada valgau ką noriu. Bijau ne priaugti, o pernelyg suliesėti. Kai pradedame ruoštis šokių čempionatui, tai kokie penki kilogramai, žiūrėk, ir nukrinta. Mano ūgis 187 cm, dabar sveriu 76 kg, tai, tiesą pasakius, norėčiau šiek tiek priaugti svorio.

Ar merginų išvaizdai esi reiklus?

Kiekvienas vyras nori, kad jo mergina ar moteris būtų liekna ir graži. Taip, man patinka sportiškos merginos.

Šeimos neketini kurti?

Anksčiau metus gyvenome su drauge, bet mūsų keliai išsiskyrė. Gyventi su šokėju sunku.

Kodėl?

Aš visada šoku. Arba esu gastrolėse. Arba dirbu. Jokių savaitgalių. Moterims reikia daugiau dėmesio, nei aš galiu skirti.

Todėl ir išsiskyrei su mergina?

Ji priekaištaudavo, pavyduliaudavo, įtarinėdavo. Aš gi su savo partnere Karina praleisdavau daug daugiau laiko nei su ja.

Gal buvo pagrindo pavyduliauti?

Karina turi savo vaikiną. Su ja mūsų santykiai draugiški, dalykiški.

Vadinasi, šiuo metu Tavo širdis laisva?

Ne. Turiu merginą. Draugaujame jau keturis mėnesius.

Spėju, kad ji šokėja.

Ne. Šokėjų mano gyvenime ir taip netrūksta, - juokiasi.

Bet dažniausiai šokėjai įsimyli vieni kitus...

Tokių porų išties nemažai. Tačiau būna ir taip, kad, baigusios šokimo karjerą, susituokusios poros išsiskiria.

Ar dabartinė mergina nepavydi?

Jau per pirmąjį pasimatymą teko prisipažinti, kad aš beveik neturiu laiko pasimatymams. Būna ir taip, kad matomės kartą per mėnesį. Kol kas ji mane supranta.