- Mūsų džiaugsmui, anūkė Giedrė šią vasarą visą mėnesį praleido Lietuvoje. Mūsų sūnus Gintaras Aleknonis su šeima jau devynerius metus gyvena Prahoje. Dirba radijo stotyje "Laisvoji Europa". Prieš tai trejus metus gyveno Miunchene. Jis turi dvi dukras - Giedrę ir Mildą. Giedrė moka vokiečių ir anglų kalbas, o vasarą norėjo geriau pramokti lietuviškai, mat ruošėsi studijuoti Vilniuje informatikos mokslus. Taip pat buvo atvažiavę ir sūnus su žmona Rasa bei dukra Milda. Jie ne tik mus aplankė, bet ir ilsėjosi Nidoje. Džiaugiamės, kad anūkė įstojo į Vilniaus universitetą. Šį savaitgalį atvažiuos pas mus į Klaipėdą.
- Ar svečiavotės pas sūnų užsienyje?
- Ne. Žmona buvo nuvažiavusi. Sūnaus šeima yra puikiai įsikūrusi. Gintaro darbovietė moka namo mokesčius. Namas - dviejų aukštų, yra baseinas. Taip pat darbovietė moka už vaikų mokslus. Anot sūnaus, jei reiktų patiems rūpintis mokesčiais, tai nevertėtų nė dirbti užsienyje. Man užtenka žinoti, kad sūnaus šeima gyvena gerai. Tad geriau keliauju po Lietuvą.
- Kurios Lietuvos vietos mieliausios širdžiai?
- Kasmet aplankau Tolminkiemį. Ten esu surengęs apie keturiasdešimt ekskursijų. Labai dažnai sukiojuosi Zanavykuose. Pėsčiomis esu išvaikščiojęs visą Lietuvą, net iš Klaipėdos į Karaliaučių nuėjęs.
- Jūs esate prisiekęs kraštotyrininkas.
- Per trisdešimt darbo metų žiniasklaidoje nepravažiuodavau pro koplytstulpį ar kitą kokį etnografinį drožinį. Jie išliko bent nuotraukose, nes per tuos dešimtmečius didžiąją dalį dievdirbių drožinių sunaikino arba išvogė. Buvę Kretingos ir Telšių muziejų direktoriai Juozas Mickevičius ir Vytautas Valatka man pasakydavo apie melioruojamas vietas ir važiuodavau ten fotografuoti.
- Dirbdamas Lietuvos telegramų agentūroje ELTA jūs bendravote su įdomiomis asmenybėmis.
- Labai brangi bičiulystė sieja su vokiečių kalbininku, baltistu Viktoru Falkenhanu. Jis paskelbė daug publikacijų apie Joną Bretkūną. Mokslininkas buvo malonus ir paprastas žmogus, mokėjo apie penkiasdešimt kalbų. Jis bendravo su Česlovu Kudaba. Kalbininkas ne kartą svečiavosi ir Klaipėdoje. Žaviuosi dviem italais - Pietro Dini ir Duido Mikelini. Pietro yra išvertęs į savo kalbą nemažai Mažvydo knygos, Vytauto Mačernio poezijos. Pietro buvome nuvežę ir į Mačernio gimtinę. Beje, jis yra mano sūnaus draugas ir jie bendrauja iki šiol. Mikelini yra Mažvydo raštų specialistas, taip pat yra išvertęs dalį Donelaičio giesmių. Visiems sutiktiems žmonėms savo gyvenimo kelyje esu dėkingas už gėrį, nuoširdumą. Iš jų sėmiausi žinių ir gyvenimo tiesos.
- Esate įvairių kūrybinių organizacijų garbės narys, literatūrinių premijų laureatas, Šakių mestelio garbės pilietis... Kuris įvertinimas pats mieliausias?
- Ko gero, tai būtų Vinco Kudirkos premijos laureato vardas, kurį gavau už leidinį "Donelaitis ir mes". Tai dviejų dešimtmečių darbas. Be to, buvau pirmasis laureatas nepriklausomoje Lietuvoje 1991 metais.
- Kokie jūsų šiokiadieniai?
- Gyvenu aukso amžių. Esu laimingas, kad galiu dirbti, jog nesu poliklinikų lankytojas. Šiemet su zanavykų bendrijos nariais plaukėme "Šakių" laivu. Buvau nupirkęs zanavykų sūrio, labai skanaus, tokio nėra net zanavykų krašte. Mūsų, zanavykų, yra apie dvidešimt narių, mes važiuojame į kalbos šventes, lankomės dailininkų dirbtuvėse.
- Kas jums svarbiausia šiuo metu?
- Esu išleidęs dešimt knygų. Tarp jų - apie Donelaitį, Vydūną, zanavykų krašto žmones. Negaliu nustygti vietoje ir esu parengęs dar... dešimt. Kitais metais sueis šešiasdešimt metų nuo rezistencijos karo pradžios. Tad vienas leidinys paskirtas šiai datai ir vadinsis "Sugrįžtantys iš legendos". Dar esu sumaketavęs knygas "Žemaičių žemė", "Žemaičių žemės rūpintojėliai", "Einu per Lietuvą", "Juos sutikau gyvenime". Taip pat parašiau monografiją apie Klaipėdos dailininką Adomą Braką ir kitas. Netrukus išeis kolektyvinis leidinys, skirtas Tilžės akto 85-osioms metinėms paminėti. Tarp autorių esame ir mudu su Antanu Stanevičiumi.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą