Gal daugiau būta impulsų, susijusių su teatru: esu baigęs lietuvių filologiją ir teatrologiją. Per teatrą nukentėdavo literatūra, ir atvirkščiai. Mokiniai - tai pats geriausias molis, iš kurių ambicijų ir išskirtinių gebėjimų reikia lipdyti. Iš jaunatviško maksimalizmo ir liko noras iš tos gyvos medžiagos ką sukurti. Gal iš mano mokinių užaugs vienas kitas rašytojas; yra turinčių įžvalgų, kritišką žvilgsnį, kai kurie bando ir mokytojus pamokyt, kaip rašyt.
Ar mokykloje pavyksta išsaugoti individualybę, nestandartinį mąstymą? Ar turite pravardę?
Esu visur lekiantis, net per pamokas nemėgstu sėdėti prie stalo, man geriau vaikščioti, bendrauti, šmaikštauti. Kartais pajuokavęs užgauni vieną kitą moksleivį, paskui taikaisi, atsiprašinėji. Anksčiau mane dvyliktokės Kenu pravardžiavo, Barbės vyru, - juokiasi mokytojas.
Mokytojo, kaip kunigo, nevalia įsimylėt, bet turbūt kažkam esat vyro idealas ar džentelmeno pavyzdys?
Jokių įsimylėjimų. Pasakau komplimentų, ir man panelės pasako, kad gerai atrodau, kai nusikerpu, nes šiaip nekenčiu kirpyklų ir vaikštau apaugęs. Buvo moralų, ypač penktojoje mano auklėjamoje klasėje, kurioje tarp dešimt vaikinukų buvo dvidešimt panelių. Vienas vaikinas labai mėgo spardytis ir kibintis; pasikalbėjome asmeniškai.
Ar nebūna kaip tame anekdote, kai mama įkalbinėja sūnų eiti į mokyklą, kurį ten visi skriaudžia, nors jam keturiasdešimt, ir jis yra mokyklos direktorius?
Šiemet, kai turiu vienuoliktokus ir dvyliktokus, kartais ruošimasis pamokoms, ieškojimas gilesnių dalykų užtrunka iki pusės dviejų nakties. Į pirmą pamoką keliuosi šeštą, kartais pagalvoju: "Jėzus Marija, kaip būtų gerai dar pasnausti!" Stresas man buvo pernai dėl vienos klasės: bandai jiems nuoširdžiai aiškinti, didžiausiomis raidėmis rašai įsimintinos rašybos žodžius, o diktante - vėl tos pačios klaidos. Vėl kali ir kali... Pareidavau toks išsunktas, kad nieko nebesinorėdavo, net žmona nesuprasdavo, ko nebešneku.
Koks gyvenimas prasideda už mokyklos sienų? Ar savi vaikai, žmona patenkinta Tamsta mokytoju?
Pasiėmiau iš draugo gitarą, bet kai reikia prisėsti... Nebent dukra išprovokuoja, nes ji vis mėgsta padainuoti. Savaitgalį išvažiuoji su jaunais draugais, šiek tiek atsipalaiduoji, bet ateina sekmadienio vakaras, vėl vos ne stresas, kad ryt - į mokyklą, vėl verskis per galvą. Gabijai greit bus treji metai, ji pakankamai išmintinga. Bendrauju kaip kiekvienas tėtis - ir griežčiau, ir pamyluoju, ir išeinam pasivaikščiot į parką, ir pamėtau į dangų, arkliuku pabūnu. Žmona priekaištavo iki to laiko, kol pati įniko į pedagoginį darbą, tai dabar abu tokie patys nespėjantys, lekiantys. Dabar ji pajautė skirtumą, kodėl pareini paniuręs, nešnekus, nenori parnešti tų problemų, ką toj mokykloj "išdarinėji". Pernai žmona virė pietus, šiemet labiau aš. Mudviejų su mažąja darbas - išnešti šiukšles, nueiti parduotuvėn.
Pinigų turėjimas suteikia tam tikrų savybių, tačiau niekad pats negali būti žmogaus savybe. Visgi kas būtų, jei mokytojas uždirbtų daugiau pinigų?
Manau, atlyginimas yra viena priežasčių, dėl kurių mokyklose dirba tiek mažai vyrų. Stengčiausi daugiau investuoti į teatrinę veiklą, turėčiau mokykloj normalų dramos būrelį, su kuriuo išvykčiau pagastroliuoti. Norėtųsi daugiau pamatyti pasaulio, nebūtinai egzotikos. Norėčiau dar kartą sugrįžti į Sankt Peterburgą, vieną Europos kultūros lopšių.
Kodėl mokytojus vyrus taip besąlygiškai mėgsta vaikai?
Man rodos, vyrai sugeba griežtai pasakyt nešaukdami, neklykdami, ramiau reaguoja į paprastus dalykus, su humoru, nėra smulkmeniški. Būna staigmenų: šurmulys per mano gimtadienį, kai su auklėtiniais kirtome milžinišką tortą, per Rugsėjo 1-ąją gavau tokią šūsnį gėlių, net kolegos stebėjosi: "Gal mažiukus turi?" Sakau, gal kad gerai "velnių išrašiau"? Tokios akimirkos viską atperka - kai pasijunti reikalingas, įvertintas, svarbus, o gal ir mylimas...
"Mokytojas - irgi vampyras"
Vytauto Didžiojo gimnazijos fizikos mokytoja Roma Stonkuvienė: "Paaugliai prieštarauja arba nesiklauso - bet vidumi tave girdi"
Kokie žmonės yra fizikai? Kiek jų pažįstu, nesvetimas džiazas, dailė ir lyrika...
Savo specialybės žmones girti nekuklu, bet aš iš tiesų fizikus myliu ir gerbiu, nes pasiteisina liaudiškas posakis: fizikai yra lyrikai. Ir fizika, ir astronomija yra mūsų gyvenimas po saule, ir niekada nepraeisiu nepakėlusi akių į žvaigždynus. Man tik gaila, kad nebeturim atskiros astronomijos pamokos, per kurią dar labiau priartintum prie fizikos atradimų džiaugsmo. O domiuosi daugeliu dalykų, neseniai perskaičiau įžymiųjų fizikų biografijas.
Ar metams bėgant nepaklausiate savęs: ką veikiu mokykloje, darbas sizifiškas, einšteinų mano klasėj vis vien neišaugs?
O kodėl neišaugs? Man išties smagu su jais, kitaip jautiesi tarp jaunų žmonių. Mokytojas irgi vampyras - tos jaunatviškos gaivališkos energijos. Vaikas viską jaučia, jam nepameluosi, jis viską išmatuoja savimi. 25-erius metus esu mokykloje, ir darbas manęs neišvargino. Paaaugliams kalbi, kalbi, jie prieštarauja, nesiklauso, bet vidumi tave girdi. Jie tikrai yra nuostabūs vaikai, tik juos reikia priimti. Mokykla sveikesnė, demokratiškesnė, ir dėl to neprisiimu sau nuopelnų, tiesiog dirbu sąžiningai. Vaikai paklausia, kaip praleidau savaitgalį, palinki geros dienos; tai banalu, bet miela. Nebeėra piktybiškumo, išaugta iš "šunybių". Kartais gaunu laišką iš vaiko, kuris niekuo neišsiskyrė, bet dabar rašo iš kitos mokyklos, miesto ar šalies, kad buvau jam brangi; tai labai jaudina.
Sakoma, pedagogai užkelia per aukštą kartelę savo vaikams.
Tikrai nesu griežta. Dukros Indrės klausdavau, ar nesudarau jai problemų, dirbdama toje pačioje mokykloje, kur ji mokėsi, ir buvo labai smagu, kad ji to nejautė. Darbas mokykloje kaip tik leidžia daugiau matyti, čia labiausiai pažįsti vaiką - ir savo, ir visus. Kartais kur kas lengviau bendrauti su vaikais, negu su tėveliais. Tai jie užkelia per aukštą kartelę, ir vaikui būna labai sunku, kai jis stengiasi, bet nepateisina tėvų siekių. Mes, mokytojai, priimame vaiką tokį, koks jis yra.
Kiek mokytoja leidžia sau išsiskirt iš minios, kurdama savo moterišką įvaizdį, idant neatrodytų tik blyški moralinė mumija? Ar nepasigendate kolegų vyrų dėmesio?
Paprasčiausiai būnu savimi - tarp gerų draugų ir nesimpatiškų. Galiu žavėtis kokios moters grožiu ar nepaprastumu, turėti pavyzdį, siekti ko nors panašaus, bet ne pavydėti svetimo likimo. Mokytojavimas yra ne tik profesija, bet ir gyvenimo būdas. Mokyloje daugiausia bendrauji su mokiniais, neieškai direktoriaus dėmesio ar flirto su kolegomis. Ar yra romatikos namie, reikėtų klausti mano vyro; man jis nepriekaištauja, tai itin tolerantiškas žmogus.
Ar mes, moterys, nesame antroji lytis? Pasakyčiau kaip fizikė: o ką imtume atskaitos tašku? Galėtume atsispirti nuo to, kaip auklėjame savo sūnus, lepiname kaip turkų pašas, iš kitos pusės - mūsų reikalavimai vyrams aukšti. Žmonės skirtingi: kas vienam minusas, kitam - pliusas.
Ar panyrate į savo pomėgius?
Kelionės - širdies palaima. Aplankyta Prancūzija, Italija, Portugalija, Šveicarija (beje, ir tenykštis Einšteino muziejus). Kai būni kalnuose, jų didybės akivaizdoje jautiesi menka kruopelytė, tuomet pajunti, kaip paklūstame gamtos dėsniams... Labai mėgstu piešti, dabar nežmoniškai vilioja lieti akvarelę. Auginu aibę gėlių, net bambuką, vasarą mokiniams išdalinu po vazonėlį su gėle. Sugrįžę į mokyklą, stebėjomės mano mamos citrinmedžiu, kuris pražydo pirmąkart kaipsyk per savo 15-ąjį gimtadienį. Ir dar man patinka, kai vaikai ne nurašo savo referatus iš interneto, penkiolika vienodų, o sukuria knygeles apie planetas. Štai neseniai mėginome interpretuoti Gėtės posakį: baltą šviesą sudaro tamsių spalvų vaivorykštė; vaikai puikiai tai perteikė piešinyje.
Mokytojai dažnai vaikams kalba apie vertybes. Kokios jūsiškės?
Iš tikrųjų tai norisi būti laimingai ir kad žmonės aplinkui būtų laimingi. Ir ne paskutinėje vietoje - užauginti vaikus; tai yra gyvybės davimas pasauliui.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą