Kai pastojau, ėmiau labai domėtis viskuo, kas susiję su vaiko augimu, auklėjimu. Ieškodama informacijos, ėmiau susirašinėti su Latvijos internetinių svetainių lankytojomis. Iš latvių moterų aš sužinojau apie Latvijoje esantį didžiulį - net 30 000 narių turintį "Mamyčių klubą" ir laidą. Per ilgą laiką susipažinau su tos laidos kūrėjais - Didziu ir Santija Salaksais. Šie žmonės - vyras ir žmona prodiusuoja taip pat pavadintą laidą Estijoje ir net dvi - latvių ir rusų kalbomis Latvijoje. Ėmėme kartu galvoti apie tokio pat klubo įkūrimą ir laidos realizavimą Lietuvoje. Viskas išėjo savaime.
Po ilgokos pertraukos ne tik vėl stojai prieš kameras, bet ir ėmeisi laidos redaktorės darbo. Kaip sekėsi dirbti?
Puikiai. Labai daug diskutavome su latve režisiere. Rengėmės. Stengėmės, kad laidoje būtų perteikta smagi klubo atmosfera. Norėjosi, kad "Mamyčių klubas" būtų gyva, tikra tėvelių patirtimi besiremianti laida. Joje tam tikra informacija yra pateikiama ne todėl, kad reikia laidoje kažką pasakyti. Yra imama konkreti situacija, problema ir čia pat diskutuojama, sprendžiama. Jau po pirmosios laidos gavau begalę laiškų su konkrečiais pasiūlymais, klausimais.
Jaudinaisi stebėdama pirmąją savo laidą?
Žinoma. Išgyvenau, ar įdomu, ar gyva, ar intriguoja. Labai norisi perteikti tą šiltą ir geranorišką energiją tėveliams, palaikyti juos tapus tėvais, padėti jiems. Labai daug yra kalbama apie pagalbą sergantiems vaikams. Rengiamos įvairios akcijos. Tačiau mes savo laidoje norime daugiau kalbėti apie įprastų šeimų rūpesčius. Apie tai, kaip palaikyti paprastus tėvelius. Juk apie vaikus auginančius tėvelius niekas nekalba! Jiems tikrai reikia visuomenės geranoriškumo. Stengsimės laidoje pateikti tikras situacijas, kaip vienu ar kitu atveju tėvai galėtų elgtis su vaikais. Pavyzdžiui - kavinėje, parduotuvėje, svečiuose. Juk kartais reikia tiek nedaug, kad pajustumei kito paramą. Kai man, tempiančiai vežimą, kas nors pasisiūlo atidaryti duris, tas žmogus atrodo toks malonus, jog taip ir norisi jam pasakyti: "Ačiū, tau! Dėkoju, kad esi toks mandagus!" Ir tokių žmonių nėra jau taip daug, kaip galėtų pasirodyti.
O gal būtų buvę daug smagiau vesti kitokio žanro laidą? Pavyzdžiui, apie madą. Būtum nors šiek tiek atitrūkusi nuo tų šaukštelių ir tyrelių.
"Mamyčių klubą" mes darome jaunatviškoms šeimoms. Taigi mūsų mamytėms rūpi ne tik šaukštai ir puodai. Laida yra ruošiama mamoms, kurios domisi mada ir taip pat kaip ir kitos moterys nori puoštis, kur nors išlėkti. Laidoje, beje, kalbėsimės ir apie mamyčių poilsio galimybes.
 |
| Veiklos trokštanti jauna mama Eglė Skrolytė - Liesienė laidos vedėjos darbą vadina atgaiva širdžiai. |
Iš kur esi kilusi?
Daug kas galvoja, kad esu klaipėdietė. Tačiau mano gimtinė yra Jonava. O į Klaipėdą, baigusi vidurinę mokyklą, atvažiavau mokytis.
Kodėl pasirinkai ne aktorės, o režisierės specialybę?
Tuo metu, kai reikėjo pasirinkti kur stoti, nusprendžiau studijuoti režisūrą, nes mane labai sudomino Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedros pedagogės: R. Lukoševičiūtė, L. Gasiūnienė ir D. Kanclerytė. Buvau apie jas prisiklausiusi visokių gražių istorijų ir legendų. Ir, beje, visos jos įstojus pasitvirtino. Kita vertus, studijuodama režisūrą gavau puikiausias aktorystės pamokas. Todėl drąsiai galiu teigti įgijusi dvigubą specialybę.
Iš kur ta meilė teatrui?
Meilę teatrui įskiepijo tėvai. Ir nors jie nebuvo scenos žmonės, - būtent iš jų sužinojau, jog teatre yra kažkoks kitoks: stebuklingas, nepažintas, tačiau be galo įdomus pasaulis. Jie mielai lankydavosi teatre. Į spektaklius už rankos vedėsi ir mane. Besimokydama mokykloje lankiau dramos studiją.
Ar stodama studijuoti režisūrą turėjai aiškią viziją kuo dirbsi, kai baigsi mokslus?
Ne. Apskritai nemanau, kad 18 metų jaunuolis galėtų tikrai suvokti, ko nori iš gyvenimo. O jei tokių yra - tai išskirtiniai atvejai. Manau, kad rinktis studijas ir studijuoti reikėtų šiek tiek brandesnio amžiaus. Iš pradžių reikėtų pasitrankyti po pasaulį. Pažinti save. Suvokti, kas esi ir ko nori. Subręsti.
Koks buvo tavo pirmasis darbas?
Dar studijuodama ėmiau dirbti "Balticum" televizijoje. Pradžioje - laidos "Sveikata visiems" redaktore, o vėliau - ir vedėja. Po kelių sezonų programų direktorius V. Straupas man pasiūlė tapti "Balticum" sveikinimų koncertų vedėja. Galbūt kai kam gali pasirodyti, jog tai nėra dėmesio vertas darbas, tačiau tuo metu man norėjosi įgyti kuo daugiau televizinės patirties. "Balticum TV" buvo puiki mokykla. Todėl šiandien už visa tai, ką galiu daryti pakankamai gerai, turėčiau padėkoti pirmiesiems savo mokytojams televizininkams.
Kaip atvėrei nacionalinių televizijų duris?
Nežinau, kaip tada man "susišvietė", tačiau aš sumaniau dalyvauti realybės šou "Holivudas"... Na, o iškart po jo buvau pakviesta vesti pramoginės nuotykių laidos TV3 "Skrendu...Iki". Po to dar kiek laiko LNK televizijoje dirbau laidos "Gera žinia" redaktore.
Ar tau televizija yra tas virusas, kuriuo užsikrėtus nebegali išsigydyti. O gal ir nesinori?
Daug kas šiuo metu manęs to klausia. Tačiau aš nežinau, kaip į šį klausimą atsakyti. Na, argi medicinos mokslus baigęs gydytojas yra užsikrėtęs medicinos bacila ir nenori nuo jos gydytis? Jis tiesiog dirba savo darbą... Kodėl "telikas" turėtų būti nelyginant liūnas, į kurį įlipus nebebūtų galima išlipti? Arba virusas, nuo kurio nebegalėtumei išsigydyti? Matyt, tai priklauso nuo požiūrio. Tikrai nežinau, ar būčiau į televiziją grįžusi dabar ir su kokiu nors kitu projektu. Šis projektas man, kaip veiklos trokštančiam žmogui, yra atgaiva širdžiai, o kaip dukrą auginančiai mamai - kuo tikriausias gyvenimas.
Ar pastojusi nebijojai prarasti užsikariautų pozicijų televizijoje?
Kai pastojau, mane pasveikinę draugai juokavo, kad antrą dieną po gimdymo aš nusisamdysiu auklę ir išlėksiu į darbą. Neslėpsiu, gal ne taip aštriai, tačiau ir aš maniau panašiai kaip ir jie. Tačiau kai gimė dukrytė, kartu su ja gimė ir didžiulis motinystės instinktas. Apie vienokius ar kitokius darbus nenorėjau nė pagalvoti. Meluočiau, jei sakyčiau, kad pastojusi negalvojau apie tai, kada ir su kokiu projektu grįšiu į televiziją. Ar būsiu kam nors įdomi, kai norėsiu grįžti.
Ar esi ambicinga ir manai, kad žinomumas yra didžiulė jėga, kuri padeda skintis kelią einant per gyvenimo džiungles?
Taip, žinomumas, beje, kaip ir televizija, yra didžiulė jėga. Taip, ambicijos ir žinomumas padeda skintis kelią. Nesutikau fotografuotis nėščia ne todėl, kad mano moralinės nuostatos neleidžia fotografuotis nėščiai, bet todėl, kad būtent iš to aš sau nenorėjau daryti reklamos. Gimus vaikui, taip pat nekišau jo rodyti visai Lietuvai. Nors susidomėjimo ir noro dukrytę fotografuoti netrūko. Iki "Mamyčių klubo" visuomenė mūsų su Juozu dukrytės nėra mačiusi. Ji yra nufilmuota pirmojoje "mamyčių" laidoje. Niuansas toks - mes niekada jos neslėpėme, bet ir specialiai nereklamavome. Visada stengiausi išvengti savęs populiarinimo. Būdama nėščia daugiausia laiko praleidau ne Vilniuje, o Klaipėdoje. Žinodama, kad viename ar kitame renginyje gali atsirasti žurnalistų, kurie gali domėtis manimi - į juos, tiesiog, neidavau. Neslėpsiu, kažkada ir man žinomumas buvo svarbus dėl paties žinomumo. Tačiau vėliau su tuo susitaikiau ir priėmiau tai kaip realybę. Žinomumas man yra svarbus, tačiau siekiant jo parduoti viską ką, turi brangiausia - tikrai neverta. Jei aš turėčiau atsakymą į klausimą: "Kam mano dukrytei reikia jos fotografijų publikavimo?", tuomet sutikčiau dalyvauti fotosesijoje. Kol kas į tą klausimą atsakymo nerandu.
Spaudoje abu su Juozu piešiate idilišką šeimos gyvenimo paveikslą. Kaip pakomentuotumei tokį neromantišką JAV dramaturgo V.Torntovo posakį: "Vedybos - tai kyšis, priverčiantis nuomininkę pasijusti namų šeimininke."
Yra toks posakis: "Jei nori būti laimingas - būk." Taigi. Jei nori jaustis namų šeimininke - būk. Nori nuomininke - būk. Nenori - nebūk. Kaip tu žiūri į save, taip ir kiti žiūri į tave. Na, kas mane gali priversti daryti tai ko aš nenoriu? Mes abu su vyru vienas kito nevaržome. Jei kuris nors iš mūsų nori daryti tai, ko kitas nenori - jokių problemų. Tikrai neslankiojame vienas kitam iš paskos ir nepriekaištaujame dėl to.
Po gimdymo numetei visus priaugtus 26 kg. Ar šiandien sau patinki ekrane?
Esu kritiška sau. Tiek savo išvaizdai, tiek sau, kaip laidos redaktorei, vedėjai. Visada atrodo, kad galima padaryti geriau. Stebiu save ekrane: ką kalbu, kaip kalbu. Na, dėl to liesėjimo... Turėjau sulieknėti, nes tuomet, kai buvau pilna, žiūrėdama į veidrodį aš savęs neindentifikuodavau. Negalėjau savęs tokios priimti. Reikėjo gi pagaliau atrasti santykį su savimi, - šypsosi.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą