"Apie mane? Straipsnį? Tai mano Giedrė yra žvaigždė. Aš tai ne", - paprašytas interviu, nukirto Gintaras Vaičekauskas, "Balticum" televizijos žurnalistas.
Kad jo kolegė ir žmona Giedrė Vaičekauskienė yra "Balticum" televizijos žvaigždė, su Gintaru nesiginčijome. Tačiau vis dėlto įsiprašėme į svečius pas visą Vaičekauskų šeimyną.
Visų pirma buvome perspėti pasisaugoti neprognozuojamo elgesio šeimos sargybinio - labai piktos katės Murcės Bijukės Šeštakovaitės. Sargybinė nieko, išskyrus Giedrę, Gintarą ir Guostę, nepripažįsta.
Manau, esu pakankamai žinomas. Ypač kai ėmiau rengti laidą apie eismą. Aš, pavyzdžiui, nebegaliu ramiai eilėje alkoholio skyriuje stovėti. Nes man iš karto pradėtų badyti akis. Darbas toks. Juk kovoju su girtais piliečiais, kurie prie vairo sėda.
Tačiau Giedrė yra "profė". Aš tiek nesugebėčiau, kiek sugeba Vaičekauskienė.
GIEDRĖ: Geriausiai televizijos žmones žino vaikai. Pavyzdžiui, kai mes einame dviese, vaikai skanduoja: "Reidas, reidas, reidas". Tada aš galvoju - jis yra žinomesnis.
Na, o mane myli moterys... Kartą prie Ąžuolyno gimnazijos kiemsargė, valiusi kiemą, aiktelėjo mane pamačiusi: "Oj, pati Vaičekauskienė atvažiavo į mokyklą". Tiesa, yra vienas girininkas Šilutės rajone, kuris, sako, nulaižo ekraną, kai mane rodo.
Gintaras: Mes darbe visai nesimatom. Supranti, jei paklaustum, dėl ko mes pykstamės, tai aš galėčiau labai paprastai pasakyti: dėl to, kad aš kiekvieną rytą prisileidžiu pilną vonią vandens. Todėl kyla didžiuliai pykčiai, ir tai tęsiasi kiekvieną dieną. Atseit po dušu maudytis pigiau, madingiau ir t.t. Kiekvieną rytą atbėga ir užsuka vandenį. Bet kai ji išeina į darbą anksčiau, pavyzdžiui, aštuntą, būtinai prisileidžiu pilną vonią vandens, putų prisivarau. Kai ji nemato, "skęstu" vonioj. Visą gyvenimą maudžiausi ir maudysiuos.
GIEDRĖ: Ne todėl, kad pigiau. Man kažkodėl nepatinka, kad šiais laikais žmogus ryte maudosi vonioje. Jis turi maudytis duše. Ir kad nebūtų to vienintelio ginčo ryte, padarysiu vonioje rekonstrukciją: bus dušas.
GINTARAS: Kartais būna, kad išvažiuoju į avarijos vietą dukart per naktį, o ji to net nepajunta.
GIEDRĖ: Kartais labai jo gailiuosi, kai naktį turi atsikelti ir važiuoti. Tai tokia karinė parengtis... Galėtų labiau pasilepinti. Bet jis toks. Labai pareigingas.
GIEDRĖ: Pernai Gintaras su Guoste kiekvieną sekmadienį eidavo į baseiną. O dabar nebežinau, ar tęsis ta tradicija, nes Guostė visai neseniai ranką susilaužė. Taip pat mėgdavome sekmadienį nuvažiuoti kur nors pietų. Kadangi Guostei kinų restorane patikdavo karšti ledai, važiuodavome jų valgyti. Apskritai sekmadienį mėgstame išeiti iš namų, nes tai vienintelė laisva diena. Sėdam ir važiuojam kur nors.
GINTARAS: Dar viena tradicija - Naujuosius metus sutinkame namuose. Šiais metais, tiesa, ji buvo sulaužyta, sutikau Naujuosius kelių policijoje. Nes mano tikslas buvo nufilmuoti paskutinę avariją 2002-aisiais. Tradiciškai ją padarė girtas, pusę vienuoliktos.
Vienąmet, jei būtume šventę ne namuose, o kur nors baliavoję, mūsų butas būtų k čiortovoi babuške sudegęs. Į butą iššovė raketą, užsidegė bulvių maišas, - spėjau išmesti. O jei atvirai, per šventes stengiamės atsigriebti, nuo visko pailsėti. Dabar mums svarbiausia - ramybė, nereikia jokių "tusovkių".
Giedrė: Nieko nesiskiria. Jis toks pat, nesimaivo. Kiti, aišku, bijo jo surauktų antakių - galvoja, kad jis labai piktas žmogus. O kadangi aš žinau, ką reiškia tie suraukti antakiai - ogi nieko nereiškia...
GINTARAS: Na, gražiausiai, dabar manęs niekas nebebijos.
GINTARAS: Aš tiesiog išmokau. Keistas dalykas - minėjome dešimtmetį, kai gyvename kartu, ir kažkaip kuo toliau, tuo mums geriau.
Na, tada gi ji buvo studentė, su "ploščiumi"... O apie charakterį kalbant... - susimąsto. - Kad tokia ir liko. Nepasikeitė.
Tada važiavom mes į laivininkytės valgyklą pavalgyti, su "Vakarų ekspreso" vairuotoju Paša. Grįžtant matau, eina trys mergos per gatvę. Iš konservatorijos. Sakau, Paša, stok. Išlipau, ir paskui tas mergas nuėjau į saldainių parduotuvę. Užkalbinau. Taip ir prasidėjo vse dela.
Kad jis labai choleriškas. Visada labai norėjau, kad jis aptingtų. Kad pasidarytų tinginys, storas... O dabar, kai užaugo pilvas, galvoju, kad galėtų to pilvo ir nebūti... Kai manęs klausia, koks vyras man patinka, taip ir atsakau - jis turi būti storas. Man gražu, - šypsosi. - Žinoma, Gintaras pasikeitė. Tapo ramesnis, sėslesnis. Iš choleriko pavirto į mano išauklėtą, ramų žmogų.
GINTARAS: Ką tu čia pasakei dabar? Na, aišku, kad su metais daraisi ramesnis, gi ne paauglys jau.
GINTARAS: Štai ką noriu pasakyti: mūsų šeima visgi yra ypatinga, nes Guostė Vaičekauskaitė yra labai savarankiškas žmogus. Abu dirbame, tad ji auga viena, jokios auklės ilgai su ja neištempia. Tai hiperaktyvi mergina. Kad įlipusi į medį ji iškrito iš trijų metrų aukščio ir susilaužė ranką, nieko nuostabaus - vaikas visas į tėvą, nes aš pirmąsyk ranką susilaužiau irgi ketvirtoje klasėje, tiesa, kairiąją. Pirmą kartą į parduotuvę ji viena nuėjo būdama 3 metų ir 7 mėnesių, savarankiškai nupirko grietinės.
Guostė iš penkių metrų laisvai šokinėja į vandenį, be jokių emocijų. Žinoma, ji šiuolaikinė mergina, mėgstamiausi atlikėjai - "skempai", "B'avarija", Eminemas ir t.t. Bet kartą važiuojant į Kupiškį aš įjungiau "AC DC" ir paaiškinau - šito mes klausėmės jaunystėje. Ir jai patiko. Paglostė širdį, nes tai labai rimta muzika.
Nežinau, gal ir blogai, o gal ir gerai, kad ji auga viena. Mes to nežinom. Guostė Vaičekauskaitė nėra eksperimentas, aišku. Bus matyti.
GIEDRĖ: Labai pykstu, kai kas nors pasako: kaip ten jūsų Guostė, kaip ji auga viena. Jaučiu gailesčio gaidelę, neva labai rūpestingų motinų. Bet aš galvoju: juk tai yra unikalus vaikas. Ji be galo savarankiška, drąsi, labai atsakinga. Bendraujame su ja kaip su suaugusiu žmogumi. O ranką kaip ji susilaužė - juk kiemo bernai šaipėsi, tyčiojosi, sakė, tu neįlipsi į medį. Ji paėmė ir įlipo. Nukritusi netgi neverkė, kentėjo. Tik grįžusi namo pravirko.
O dėl auklėjimo, kai dar neturėjau vaikų, man atrodė: mano vaikas niekada nekels isterijos, jis visada bus mandagus ir t.t. Ir kai vaikas subręsta, kai susiformuoja jo asmenybė, galvoji: Dieve, kodėl jis nedaro taip, kaip aš darau, kaip aš noriu? Tada suvoki, kad tu vaiką tik išleidi į šį pasaulį, ir tavo uždavinys - suteikti jam pagrindinius dalykus: kad vaikas gerbtų savo tėvus, mokytoją, kad nevogtų, kad pasisveikintų su kaimynais. O daugiau nuo tavęs niekas nepriklauso.
GINTARAS: Vieną kartą nuvežiau ją prie "bomžų" namo, to, kuris Jūrininkų prospekte, ir sakau: "Dukra, jei tau bus vėjai galvoj, jei nesimokysi, neturėsi tikslo gyvenime, čia ir gyvensi". Kita vertus, prisimenu, kad būdamas 10 metų aš pats apsiverkiau, kad gyvenime mažai pasiekiau.
GINTARAS: Čia tokia tema... Kol kas laiko neturiu, kol užsiimu "Reidu".
GIEDRĖ: Guostė visai neseniai pradėjo apie brolį ar sesę kalbėti.
GINTARAS: Jau gavome porą tokių pareiškimų. Na, ką aš galiu pasakyti: mes išklausėme jos norus, viskas tvarkoj. Bet gal kol kas nelieskim šios temos.
GINTARAS: Ir charakteris mano. O Giedrės - tik lytis. Žiūrėk, net ranką susilaužė kaip ir aš, ketvirtoj klasėj.
GIEDRĖ: Tu visko sau neprisiimk. Kartais bandau ieškot, kas joje iš manęs... Pavyzdžiui, mano nosis, pėdos.
Buvo metas, kai visada gamindavau, ir man tai labai patiko. Bet tie laikai praėjo. Jau seniai nebuvo taip, kad visi susėstume prie stalo ir valgytume pačių keptą vištą... O anksčiau kepdavau vištas su obuoliais ir pan., viską darydavau.
GIEDRĖ: Dabar mes iš viso nebeverdame valgyti. Kartais, kai esu atitinkamos nuotaikos, galiu išvirti saldžią sriubą. O šiaip mus maitina "Iki", kuri yra arčiau mūsų...
Gintaras: Trečioj klasėj megzdavau vąšeliu. Dabar visi mano megztinukai Rietavo turguj perkami... Juokauju, aišku.
GIEDRĖ: Va, sakykim, pomėgis. Nuvažiuoja į mišką, pamato grybą ir skambina man į mobilųjį: "Aah... ech...", - alsuoja. Ko, galvoju, jis čia dūsauja. "Kokį grybą radau...". Ir nufilmuoja jį savo malonumui, kad po to parvežtų man ir parodytų. Ačiū Dievui, mes tą vaizdą panaudojame reportaže apie klaipėdiečių apsinuodijimus grybais.
Gintaras: Draugų niekad daug nebūna. Bet tokių, kuriais galiu pasitikėti, yra. Gal kokie penki. Tačiau kur kas daugiau turiu priešų. Ypač daug jų atsirado, kai ėmiau kurti "Reidą". Tą ir prognozavau.
Nelabai... Noriu būti arba policininke, arba daktare.
Anksčiau buvo smagu, dabar jau nelabai.
Aišku, ne. Jau seniai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą