Gintarius Petkus: "Galėčiau parduoti vaivorykštę, bet pasiliksiu ją sau"

Gintarius Petkus: "Galėčiau parduoti vaivorykštę, bet pasiliksiu ją sau"

"Nežinau, ar mano kūrybos dainų klausytųsi lietuviai, nepatyrę emigranto dalios. Bet aš jas rašau iš širdies", - sakė klaipėdietis Gintarius Petkus, žurnalo Airijos lietuviams redaktorius, po dvylikos emigracijos metų sugrįžęs į gimtąjį uostą.

Esate anglų kalbos pedagogas ir vertėjas. Kokią tai suteikė patirtį?

Daugiausia esu vertęs žmonių dokumentus, bet esu vertęs ir knygą, spektaklį, žurnalus, įgarsinęs filmus, bendradarbiavęs teismuose, kriminalinėse bylose. Įdomus patyrimas buvo dėstyti Vilniaus pedagoginiame universitete, kai pats dar buvau penktakursis ir mokiau ketvirtakursius, nes tuomet labai trūko specialistų. Paskui paviliojo Klaipėdos pedagoginė kolegija. Ėjau tėvų pėdomis, nes abu buvo anglų kalbos žinovai. Alga spraudė į kampą, auginau du mažus vaikus, tad dar vakarais anglų kalbos kursus vesdavau. Pasijutau pervargęs. Nesusiklostė šeimyninis gyvenimas, tad trenkiau durimis ir išlėkiau į vakarinę Airiją, Mėjo grafystę. Kaip sakoma, iš puodo - į keptuvę.

Ką turite galvoje?

Pusę metų rūpinausi darbo leidimu, ir kol jį gavau, ploviau indus viešbučio restorane, vėliau pasiūlė dirbti virėju. Niekada nemėgau stresų, tad susiradau "sausesnį" darbą maisto prekių parduotuvėje. Patikau žmonėms, sukraudavau ir nunešdavau prekes iki automobilio, kaip priklauso, rijau knygas apie vartotojų psichologiją ir išmokau įbrukti nereikalingą prekę. Net vaivorykštę galėčiau parduoti. Tapau vadybininku. Vėliau parduotuvės savininkai pasikeitė, ir pagalvojau, kad neverta likti. Vėl ėmiausi vertėjauti ligoninėse, policijos nuovadose, teismuose. Padėdavau tautiečiams, pakliuvusiems į bėdą, sėdusiems į kalėjimą. Žmonės kartais ne iš pikto pridaro kvailysčių gyvenime. Nenoriu girtis, bet kartais bylą laimėdavo dėl kolegos prasto vertimo.

Airijoje griežti įstatymai, prieš kuriuos lygūs ir prezidentai, ir teisėjai. Savo akimis mačiau teisiamą teisėją, laiku nesusimokėjusį mokesčių.

Policijos nematyti nei keliuose, nei gatvėse, vadovaujamasi nekaltumo prezumpcija, pareigūnai nesinešioja ginklų. Žmogui psichologiškai gera žinoti, kad į jį nešaus, tad ir jam nereikia ruoštis išpuoliui.

Vėliau įsteigiau vertimų agentūrą ir turėjau daug darbo, buvau vertinamas. Paskui ekonomika ėmė žlugti, ir net dabar turiu klientų, neatsiskaičiusių su manimi nuo 2007 metų.

Valstybė ėmėsi kontroliuoti vertėjų srautą, skyrė vieną vertėjų paslaugų teikėją, ir aš netekau daug darbų.

Kaip jautėtės Airijoje, ar išgyvenote depresiją, tėvynės nostalgiją?

Depresijos neišgyvenau. Grįžęs po atostogų Lietuvoje jausdavausi kaip iš spalvoto filmo patekęs į juodai baltą: ten vyrauja architektūros monotonija, minimalizmas, visur - vienodi balti vienaukščiai namukai. Airija - mielas kraštas, yra gerų žmonių, ir nors airiai laiko distanciją, jeigu susidraugauji, tai - labai artimai ir visam gyvenimui. Turiu gerą draugą advokatą, kuris mane gelbsti sunkią valandą. Ten yra nuostabūs kraštovaizdžiai: matydamas Atlanto vandenyno lyg skulptoriaus išgraužtas didingas uolas, pasijunti menka pasaulio dulke. Žolė niekada nebūna rūdžių spalvos, avys, karvės ir arkliai ganosi ištisus metus, tik ypatingais atvejais genamos po stogu, kad ant jų nesnigtų. Kas myli gamtą, gėrisi šliaužiančia sraige ir už mylios tupinčio paukštelio giesme, tam ten gyventi nuostabu. Bet yra žmonių, kuriems bet kur gyvenimas niūrus ir be džiaugsmo.

Ar nuolat verpėte mintis grįžti namo?

Vakarinėje pakrantėje gyvenau pirmuosius devynerius metus, vėliau išvažiavau į Dubliną. Ten buvo daugiau darbo. Beveik po dvylikos metų teko sugrįžti į Lietuvą: mirė tėvas, o mama sunkiai susirgo. Negalvodavau, kad reikia grįžti, bet dabar manau, kad tėvai nusipelno, jog jais būtų pasirūpinta senatvėje, tam ir yra vaikai. Mamai reikia išvirti arbatos arba pervesti per kambarį.

Kaip prasidėjo bardo kelias?

Man pasakojo, kad vaikystėje rašydavau eilėraščius... Dabar sukuriu ir melodiją. Vieną paskutiniųjų dainų pagimdė Tėvynės šauksmas, jūros bangų ošimas. Man, klaipėdiečiui, tas uosto gaudimas yra neapsakomas žodžiais; atvažiavęs namo, įsitaisydavau dangoraižyje ir stebeilydavausi į uostą, į miestą...

 

Ar pasiliksite?

Esu sutrikęs. Šiais laikais įmanoma redaguoti žurnalą nebūnant Airijoje. Viena koja lieku ten, nes yra įsipareigojimų, tačiau yra pareiga rūpintis mama. Jeigu gaučiau rimtą darbo pasiūlymą (o norėčiau kūrybinio), turbūt jį priimčiau. Norėčiau perdainuoti Airijoje išleistą muzikos albumą; gal tos dainos būtų klausomos mano kartos ir vyresnių žmonių. Manau, kad jos prasmingos.

Viena iš mano dainų vadinasi "Lietuva, ką aš turiu" - tai tarsi dialogas tarp manęs ir tėviškės. "Aš kaštoną turiu, pasvirusį kryžių ir gintaro kruopą, aš seną rožančių ir protėvių maldą turiu, saulėlydį jūros ir šulinio kvapą, tėvo žodį, pusę mėnulio, Mažvydo raidę, sušaudytą laisvės giesmę..." Nežinau, ar čionykščiai lietuviai tai įvertintų, nes jie neturi emigracijos rando, o aš jį turiu, ir ta daina man yra iššūkis pamąstyti, ar ne per toli nuo Lietuvos nubėgau.

Pradedu galvoti, kad galbūt verta vargti Tėvynėje, gimtajame mieste. Aš už kosmopolitišką planetą, įrodžiau, kad Tėvynę gali mylėt būdamas už pustrečio tūkstančio kilometrų, ir ją jausti, išgyventi, apie ją rašyti.

Žurnalo leidyba yra lietuvybės skatinimas. Vaikai Airijoje kalba arba su baisiu akcentu, arba visai nebekalba lietuviškai - kai žaidžia ar reiškia jausmus. Mes žurnale turime skiltį vaikams - "Gudručių šeimynėlė".

Kaip atsirado žurnalas "Žingsniai", kuriame rašote apie pasaulyje žinomus lietuvius, gyvenimo stilių, švietimą, sveikatą, sportą, gyvūnus?

Esu idėjų generatorius, ir žinojau, kad ne šventieji puodus lipdo. Airijoje eina laikraštis "Lietuvis", bet jo savininkai yra rusakalbiai, o leidinys "Emigrantai" kuriam laikui užsidarė. Atsirado verslo niša, ir neseniai gimė mūsų žurnalas, dar tik redaguojamas aštuntasis numeris. Leidinį spausdina Klaipėdos spaustuvė "Druka", iš čia į Airiją iškeliauja lietuviškas žodis, aš tuo didžiuojuosi. Laikraštis ėjo 2 tūkstančių egzempliorių tiražu.

Mano pagalbininkės - žurnalistė ir lituanistė. Jaučiu pagarbą kalbai, nors nemėgstu kalbininkų, kurie ūžia galvas, kad tavo tėvai tavęs lietuviškai kalbėti neišmokė. Komandai suteikiu laisvę, nes suvaržytas negali kurti. Mes vertiname skaitytojų pasiūlymus. Kad ir kaip būtų keista, Airijos lietuviai pasigenda pliurpalų ir pletkų, skandalėlių, bet mes nenorime būti "bulvariniai". Atspindime, kaip sekasi Dublino lietuvių mokyklai "Keturi vėjai", krepšiniui, kuris Airijoje klesti ir tikrai yra antroji tautiečių religija. Lietuvaičiai sukūrė mėgėjų krepšinio lygą, kuri sudrebino Airijos krepšinio lygą, nes mūsų komanda vos keliais taškais pralošia tos šalies čempionams. Remiame lietuvybę skleidžiančius renginius, labdaros ir paramos fondą "Rugutė", kuris rūpinasi sergančiais lietuvių vaikučiais. Surengiame ir koncertų dviese su Jonu Kriaukliumi, sukūrusiu jaudinamą Airijos lietuvių himną. Tas žmogus yra sielos oazė, šilumos panteonas. Mes dažnai "apšildome" atvažiuojančių žinomų lietuvių muzikantų koncertus.

Jūs pabrėžėte į gimtą miestą grįžęs dėl tėvų, o juk turite du sūnus.

Pirmagimiui Martynui jau devyniolika metų, pats laikas stotis ant kojų, jis tai ir daro. Dar tik baigia mokyklą, savaitgaliais dirba restorane. Manau, jeigu tėvai per daug remia vaikus ir juos stumdo, pakiša pinigėlių ir kontroliuoja, ar atsikėlė eiti į darbą, nėra gerai. Jie tarsi meškos paslaugą daro ir šauna savo vaikui į kulnį. Kai vaikas turi šiokių tokių psichologinių liūdesiukų, vėliau pasidžiaugia ir įvertina, kad sugebėjo kažką pasiekti pats. Geriausias metodas - įmesti žmogų į vandenį, kad pats išplauktų. Sūnus nuo dvylikos metų gyvena Airijoje, su manimi. Jis taip pasirinko, ir aš labai džiaugiuosi - kas gali būti geriau nei vaikas šalia? Puikiai moka anglų kalbą, galėtų būti geresnis vertėjas už mane.

Ar lietuviai Airijoje yra vieningi, draugiški?

Vieni gražiai buriasi į lietuvių šeimą, veda vaikus į mokyklėlę, iškylauja, pasėdi prie taurelės, skaito laikraštį, susitinka lietuviškos duonos parduotuvėje. Bet yra dalis lietuvių, kuriems nieko nereikia, užsisklendžia savame kiaute. Apie 70 procentų lietuvių dirba statybose, moterys - viešbučiuose, nuo kambarinių iškyla į administratores. Negirdėjau, kad kuri dirbtų konsumatore. Yra keli mokslininkai lietuviai: vadinamasis "atmosferikas" - klimatologas Darius Čiburnis, ir Arūnas Teišerskis, seimūnės Dalios Teišerskytės sūnus, yra keletas stiprių programuotojų, dirbančių didelėse kompanijose. Jie vargo nemato. Bet tokių - vienas kitas. Dauguma yra žemesnio luomo, dirba purviną darbą.

Į lietuvius airiai žiūri palankiai, nes jie darbštūs, patikimi. Kaimynų lenkų reputacija prastesnė.

Kokius mitus apie airius paneigtumėte? Ar išties jų moterys labai apkūnios?

Netgi paauglių yra nutukusių. Dėl didelių mitybos problemų, įpročio valgyti "greitą maistą" valstybė prikemša mokyklas nemokamų vaisių. Nesveiko maisto pomėgis yra šalies nacionalinė problema.

Jie sėdi pabuose ir labai šiltai kalbasi, gerdami savo alutį, juodą kaip degutas. Airiams kaip kūdikiams reikalingas bendravimas, prieini prie bet kurio nors - ir atsiveria širdys. Nuo ketvirtadienio iki sekmadienio gatvės ūžia iki keturių ryto.

Pastebėjau, kad lietuviai yra santūresni, kita vertus - agresyvesni. Airiai tolerantiški, niekada nepaklaus: "Kodėl tavo auskaras dešinėje ausy - gal tu žydras?"

Pagarba įstatymui - didžiulė, jis kaip sfinksas kabo kažkur viršuje. Tarkim, važiuoja lietuvaitis, paleidęs "bumčikus", ir pro langą švyst nuorūką. Airis, važiavęs iš paskos, bemat paskambina į policiją ir lietuviui tenka sumokėti 200 eurų baudą.

Airiai iškart praneša policijai, jeigu kaimynai neprižiūri vaikų, šeimose smurtaujama, yra psichologinių problemų. Tad Airijoje jautiesi saugus.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder