Tik neklausk, kiek metų aš jau dirbu televizijoje. Nes tada visi ims skaičiuoti, kiek man galėtų būti metų, - šypsosi. - Na, gerai... Esu pirmoji "Balticum" TV žinių vedėja. Iš tos senosios žinių tarnybos televizijoje esu likusi vienintelė. Neslėpsiu, po dešimties darbo televizijoje metų norėjosi kažko naujo. Tačiau šiandien mano darbo ieškojimų krizės - praeityje. Įgavau vadinamąjį antrąjį kvėpavimą.
Šiandien 20 val. po ilgokos pertraukos vėl ištarsi "Labas vakaras, mieli televizijos žiūrovai". Kaip jautiesi?
Jaučiuosi keistai tik dėl interviu. Kažkodėl ši prievolė man darosi tokia kankinama. Gal todėl, kad mintinai žinau, ko žurnalistai nori iš manęs. Jie ieško įdomybių, visokių pikantiškų detalių. O jų taip nesinori atskleisti. Nenoriu blogų komentarų, dviprasmiškų reakcijų... Nors, eidama šio pokalbio, skaisčiai šviečiant saulei, norėjau kuo greičiau nusimesti juodą paltą ir sušukti: "Dieve mano, šiais laikais, kai tiek žmonių skundžiasi apkarpytomis algomis ar net nedarbu, man buvo pasiūlyta: "Giedre, gal tu nori vėl skaityti žinias?" Jaučiuosi puikiai!
Visada buvai nestandartinė "žiniukė". Artistiška. Mėgstanti ryškius aksesuarus. Ar keisi įvaizdį?
Po nemenko žinių vedėjos darbo laikotarpio man buvo pasiūlyta vesti pramoginę laidą "Su gimtadieniu". Iš rimtos kostiumuotos vedėjos tapau nerimta blondine. Ir nuo to laiko mane vis persekioja šis įvaizdis. Sutinku, mano suformuotas įvaizdis - pramoginės žurnalistės, tačiau tai visiškai nereiškia, kad man yra neįdomios temos apie, tarkime, mokesčius. Juk būtent aš, o ne Vaičekauskas (Gintaras Vaičekauskas, "Balticum" TV laidos "Reidas" autorius. - Aut. past.) namie imuosi mokesčių už vandenį, šildymą pervedimo. Tačiau labai ačiū už epitetą "artistiška". Tai laikau dideliu įvertinimu, nes šis žodis reiškia ir sugebėjimą įteigti. Juk vedėjos darbas toks ir yra: įtaigiai perskaityti naujienas, žinias.
Suprantu, kad įvaizdžio nekeisi.
Tikrai nesistengsiu būti ne savimi, kažin kokia griežta ar rimta. Be to, praėjo tie laikai, kai žinių vedėjas privalėjo būti standartiškai niūrus, be emocijų, persikreipusiu veidu. Neįtikima pažanga! Šiais laikais žinių vedėja gali būti net blondinė! O, prisimenu, prieš gerus septynerius metus viename žurnalistų vakarėlyje buvusi kolegė tarstelėjo: "Žinai, Giedre, tau reikėtų tamsiai persidažyti plaukus..." Nebuvo malonu tai girdėti.
Kas dėl aprangos, manau, kad žurnalistė turi atrodyti įdomiai. Nors kartais sulaukiu savo adresu įvairių komentarų. Dariau kartą viename miestelyje reportažą apie nevalytus, nebarstytus kelius. Šlapdriba. Purškia sniegas. Šalta. Ir aš vadinamajame "stand-up'e" su ryškia kepure. Ir visiems, žinoma, ji užkliūva. Ryte visi, pradedant kaimynais, baigiant internautais, aptarinėja mano kepurę - maždaug, tai Vaičekauskienei niekas nerūpi, tik savo kepures pademonstruoti. Nenoriu, kad šis interviu virstų laida "Atleisk", bet kartais būna skaudu girdėti tokius dalykus.
Ar nuo šiol tavo gyvenime kas nors pasikeis?
Taip. Nuo šiol galėsiu būti kiek laisvesnė. Nes tą savaitę, kai dirbsiu diktore, jau nebereikės rengti reportažų. Aš tik rūpinsiuosi kolegų žurnalistų reportažų pristatymais. Taigi tą savaitę nebereiks su lakuotais batais lipti pastoliais. Juk dažnai būna taip, kad ryte turiu gražiai atrodyti ir daryti reportažą, pavyzdžiui, savivaldybėje, o perpiet jau per purvus klampoti iki pašnekovo kokiame nors kaime. Aš, deja, neturiu, kaip Vaičekauskas, automobilio ir neturiu galimybės bagažinėje vežiotis aulinių batų. Taigi bent jau tą "diktorės savaitę" žinosiu, kaip rengtis.
Kokia esi žurnalistė - "ledlaužis", "geroji fėja" ar "motina teresė"?
Ko gero, netinka nė vienas stilius. Nors, pavyzdžiui, skundai man patinka - tai reiškia, kad bus įdomu dirbti, įdomu rodyti, o jei dar pavyks išspręsti problemą, išvis puiku! Esu greita. Operatyvi. Sukaupusi tikrai nemenką patirtį. Todėl rengdama reportažą apsisuku labai greitai. Ir, žinoma, visada pagalvoju apie "razinką". Stengiuosi, kad reportažas nebūtų sausas, kad jį būtų įdomu žiūrėti. Žurnalistas turi būti smalsus, tolerantiškas ir mylėti žmones.
Sakoma, kad jautriam žmogui žurnalistikoje - ne vieta.
Nemanau. Nes jei pats nebūsi jautrus, negalėsi suprasti kito žmogaus problemos.
Koks žinių vedėjas tau idealas?
Man patinka Gintaras Deksnys. Imponuoja jo ramybė, branda ir pasitikėjimas savimi. Atrodo - štai pasakė ir nemeluoja. O moteris? Norėčiau pati sau tapti šiuo idealu, - šypsosi.
Palygink anksčiau buvusias ir dabartines žinias.
Anksčiau kiek užsižaisdavome... Darydavome ilgesnius, ne tokius koncentruotus, gal mažiau aštrius reportažus. Šiuo metu mes esame tikri profesionalai. Kas dar pasikeitė? Labai išaugo žmonių pasitikėjimas mūsų žinių tarnybos darbu. Ir tai - nepaprastai džiugu.
Ir vis dėlto pripažink - žinių vedėjos pareigos nėra tavo svajonių darbas. Mieliau būtum savo autorinės laidos vedėja?
Žinoma. Tvarkytis pačiai savo ūkyje, pačiai rinktis pašnekovus, režisuoti yra smagiau. Bet šiuo gyvenimo etapu jaučiuosi pasiilgusi ir žinių vedėjos darbo. Gal jau visiems nusibodo pasakojimas, kaip aš, grįžusi iš mokyklos su uniforma, atsisėsdavau prieš veidrodį, pasiimdavau laikraštį ir išdidžiai pareikšdavau: "Labas vakaras, gerbiami žiūrovai. Studijoje - Giedrė Navickaitė." Dirbti žinių vedėja buvo mano svajonė.
Ar keisi ką nors žinių tarnyboje?
Labai stengsiuosi netuščiažodžiauti. Noriu, kad žiūrovui būtų ramu ir gera su manimi. Noriu tapti mėgstama, teigiama heroje, kuri į žmonių namus ateina su dėmesiu ir meile. Žurnalistai žino: jei žiniose yra bloga žinia - žinios geros, jei tik geros žinios - laida bloga. Tačiau aš sieksiu, kad žiūrėdami žinias žmonės atsipūstų. Kad pamatytų, pavyzdžiui, kaimo žmogų, kuris džiaugsmu nesitveria dėl to, kad į jo kiemą suskrenda tūkstančiai paukščių. Sieksiu, kad žiūrovas per kiekvienas žinias gautų dozę teigiamos informacijos. Nes šiandien eteris perpildytas neigiamų herojų.
O tavo tėvai Kupiškyje tave jau mato?
Taip. "Balticum" TV - jau visoje Lietuvoje. Ir mano tėvai labai laukia šios mano premjeros.
O kaip tavo kritiška dukra reagavo į pasikeitusį mamos amplua?
Beje, dukra, kuri visada kritikuoja tėvus, palankiai įvertino šį pasiūlymą. Ir aš tuo labai džiaugiuosi.
O su Gintaru daug namie kalbate apie darbą?
Daug. Kartais tenka paskaityti apie poras, dirbančias tą patį darbą, kurios pareiškia, kad grįžusios namo apie darbą nebeištaria nė žodžio. Mes - ne. Mes dešimt kartų tas žinias peržiūrime. Analizuojame. Ir kalbamės, kalbamės, kalbamės, - šypsosi.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą