Kai gyveni kitoje šalyje, negali patenkinti savo kultūrinių poreikių, tuomet ieškai sričių, kuriose save realizuotum. Ilgą laiką mano hobis ir didžioji meilė buvo teatras, tačiau jam neliko laiko... Radau kitą man mielą sritį. Be to, pasirinkimą lemia ir įvairūs atsitiktinumai.
Nuo ko prasidėjo jūsų, kaip vertėjos, veikla?
1997 metais buvau paprašyta išversti keletą ištraukų iš J. Ivanauskaitės "Tibeto trilogijos". Tos ištraukos buvo pristatytos ir radijuje, ir knygų mugėje dalyvaujant pačiai rašytojai.
O rimtesnis darbas prasidėjo po poros metų, kai Baltijos jūros rašytojų ir vertėjų centras pakvietė mane eksperimentui - kolektyviniam vertimui. Jame dalyvavo šeši rašytojai ir vertėjai iš Skandinavijos šalių. Vertėme Sigito Gedos poeziją. Projektas pavyko. Išleista S. Gedos knyga "Angelas krintantis Palangoj" buvo išrinkta geriausia iš pasirodžiusiųjų per ketvirtį.
Kas tai yra - kolektyvinis vertimas?
Kai dirba autorius ir abiejų kalbų vertėjai. Vyksta ilgos diskusijos, ieškoma konsensuso. Kai visi bendradarbiaujantieji lieka patenkinti rezultatu, tuomet ir atsiranda knyga - kolektyvinio vertimo rezultatas.
Kam švedams lietuviška poezija?
Čia jau švedų reiktų klausti, - juokiasi. - Net nesakyčiau - "lietuviška poezija"; švedams imponuoja atskiri mūsų autoriai - tai, kaip jie gvildena mirties, laiko - tas amžinas temas. Jiems tai įdomu, originalu. Faktas - lietuvių poezija gerai perkama.
Be Sigito Gedos, esate išvertusi...
S. Parulskio "Mortui sepulti sint", G. Grajausko "Kaulinę dūdelę", Ališankos "Dievakaulį", H. Kunčiaus esė rinkinį "Dingę tekstai"...
Kodėl linksate į poeziją, ne į prozą?
Nes ji man labiau patinka. Gal kad reikalauja daugiau kruopštumo. Tačiau tai, kaip minėjau, ne mano vienos darbas.
Su kuo bendradarbiaujate?
Bendradarbiauju su literatūriniu žurnalu "Ariel" (tai ir žurnalas, ir leidykla), su poetais Mikaeliu Nydaliu, Uliu Eriksonu, Jurijsu Krombergu.
Su pastaruoju poetu ir vertėju į švedų kalbą išvertėme 26 lietuvių poetus. Tai labai rimta chrestomatinė lietuvių poezijos rinktinė, kuri turbūt ilgainiui atsiras ir universitetų bibliotekose. Ji, beje, buvo pristatyta Geteburgo mugėje, kaip ir Parulskio rinkinys "Marmurinis šuo". Jis susilaukė didelio kritikų palankumo spaudoje. Vieną kitą knygą esu vertusi kartu su "Ariel" leidyklos redaktoriumi - tarp jų H. Kunčiaus esė rinkinį "Dingę tekstai".
Iš švedų į lietuvių kalbą taip pat verčiate...
Taip, kartu su G. Grajausku ir R. Rastausku išvertėme legendinį Bruną K. Oijerį.
Ką rengiate šiuo metu?
Dabar dirbsiu su Leonardo Gutausko "Laiškais iš Viešvilės". Ši knyga pasirodys kitų metų rudenį.
Kodėl sakote, kad vertimas jums tėra hobis?
Kadangi aš negyvenu iš to, tai savęs nelaikau profesionalia vertėja. Nedarau to kasdien. Dirbu tik su ta literatūra, kuri man patinka, teikia džiaugsmo, kuriai verta paskirti vakarus ir poilsio dienas.
O pati ar kuriate - eiles arba prozą?
Turbūt visi mes kažkur kažką paslapčia rašinėjame... Rašinėju ir aš, bet... dėl savęs. To jokiu būdu nepavadinčiau poezija. Rašinėjimas, ir tiek.
Vertimą vadinate hobiu, savo kūrybą - rašinėjimu...
Na, nepriskiriu aš savęs prie kūrėjų. Aš esu tik tarnas. Be abejo, galima žiūrėti filosofiškai: kad kiekvienas žmogus yra kūrėjas...
Kaip jus veikia švediška aplinka?
Visokeriopai. Pirmiausiai - kaip žmogų. Ji ir suteikia galimybių, ir kelia problemų. Tu jau negali žiūrėti vien tik iš lietuvio atsparos taško. Visgi manyje yra kažkas pasėta ir švediška.
Kas būtent?
Švedai kantrūs, labai organizuoti, pas juos viskas veikia kaip laikrodis. Išmokau planuoti, išmokau kantrybės... Bet kartais norisi viską sujaukti - tai jau lietuviškas bruožas... Aš "lietuviška karštakošė".
Ar veikliai moteriai turi įtakos sezonų kaita? Ruduo - nostalgija...
Man bene labiausiai kūrybiniam darbui užsuka ruduo ir pavasaris. Tas laikas ir sutampa su didžiausiu mano užimtumu.
Lietuvos pasiilgstate?
Pasiilgstu. Tačiau nedarau iš to problemos. Kai pasiilgstu, tai ir parvažiuoju.
Klaipėdoje gyvena jūsų tėvai. O ką, aplankiusi juos, dar būtinai nuveikiate gimtajame mieste?
Skambinu Reginai Šaltenytei (Klaipėdos dramos teatro aktorė. - Aut. past.) Būtinai susitinkame. Dar skubu į Baroti galeriją...
"Blogai, kai beraščiai nori būti rašytojais"
Neseniai Klaipėdos universiteto leidykla išleido kaliningradiečio rašytojo Olego Gluškino knygą "Lemtingos krantinės". Ją išvertė klaipėdietis rašytojas Rimantas Černiauskas.
Apie ką ši knyga?
Tai gana reta šiais postmodernizmo laikais knyga - filosofinė proza su marinistiniu padažu. Daug veiksmo vyksta jūroje. O marinistika yra retas dalykas lietuvių literatūroje. Dabar beveik visko turime: ir detektyvų, ir siaubo romanų, ir šeimininkių romanų, ir muilo operų, o tikros marinistikos - neturime. Todėl tenka versti iš užsienio kalbų.
Ar ji taps populiari, ar "masės" ją supras?
"Masėms" gali būti ir nuobodi. Bet neturime nusileisti iki "masių". Verčiau galvokime apie tobulėjimą. Reikia skaityti geras knygas, ne vien tą šlamštą, kuriuo dabar užgriozdinti knygynai.
Turite galvoje "Da Vinčio kodą"?
Taip, būtent. Turiu galvoje "popsą", tas spekuliacijas Jėzaus tema. Ne ką blogesnė knyga yra J. Ivanauskaitės "Ragana ir lietus", kur Jėzus pasimylėjo su Marija Magdaliete. O "Da Vinčio kode" einama dar toliau.
Jėzaus istoriškumo tema reikia varijuoti labai atsargiai. Žmonės skaito ir tiki, jiems atrodo, kad tai, ką rašo Braunas, yra labai gilu, filosofiška... "Aha, atsirado bent vienas, kuris išdrįso parašyt tikrą teisybę..." Tokios knygos slysta paviršiumi, nepasako visos teisybės. Nors iš tikro ir nėra tos vienos teisybės. Jeigu būtų, tai ir partija būtų viena...
Ar kūrinius, kuriuos verčiate, renkatės pats, ar pasiūlo leidykla?
Aš pats ieškau lėšų, kad kūriniai būtų išleisti. Verčiu rašytojus, kuriuos mėgstu, kuriuos pažįstu, kurie, mano galva, yra įdomūs rašytojai ir kurie, manau, gali būti įdomūs ir skaitytojams.
O tematika?
Man turi patikti rašytojo stilius. Jeigu jis rašo negrabiai, tai nesvarbu, kokia ten tematika, - man nekyla noras net skaityt. Akys vargsta, protas vargsta. Tai tokių ir nesiimu versti.
Sakote - "negrabiai". Ką turite galvoje?
Negrabiai... Kai rašo žmonės, nemokantys savo gimtosios kalbos. Jų knygas turi perrašinėti radaktoriai, jei tokių esama. O jei jų neperrašo - ką tuomet veikti skaitytojams?.. Šokinėja nuo vieno prie kito... pilna gramatikos, stiliaus klaidų... Blogai, kai beraščiai nori būti rašytojais.
Ar vertėjas knygos rengimo procese nėra nuvertinamas?
Normalios leidyklos vertėjus labai vertina, moka normalius honorarus, kokių negauna netgi patys rašytojai. Būna net prizai vertėjams... Nesakyčiau, kad jie nuvertinami, diskriminuojami.
Ką manote apie kūrybos kančias?
Tai poetai vaikšto su kankinio vainikais. Dar jie mėgsta sakyti, kad juos įkvepia moteris, meilė, mūza. Nežinau, kas yra mūza. Aš, pavyzdžiui, pradėjau rašyti romaną apie Donelaitį ir su juo įstrigau apie dešimtį metų. O galėjau daugiau knygų parašyti. Po to numojau ranka, nes labai sunku surinkti medžiagą. Jei sakyčiau, kad mano mūza - Donelaitis, tai ji ir inspiruoja, ir stabdo mane...
Jūs - matematikas. Kaip tapote literatu?
Baranauskas irgi matematikas buvo. Jis netgi atrado naujų dalykų trigonometrijoje. Ir Granauskas, kai pradžioje mokytojavo. Nesakyčiau, kad tai labai tolimi dalykai. Yra tokia istorija iš Gėtės laikų. Buvo du karaliai: Gėtė - literatūros, o Gausas - matematikos karalius. Kiekvienas turėjo savo sekėjų, vienas kitą mėgo, susitikdavo. Kartą atėjo vienas Gauso mokinys pas Gėtę su rašteliu. Ten buvo parašyta: "Šitas vaikinas gabus matematikai, bet jam trūksta fantazijos. Gal jos užteks poezijai". Tas vaikinas buvo Šileris.
Negrįšite prie matematikos?
Kubilius, garsus matematikas, negrįžo atgal į literatūrą, o aš nebegrįšiu prie matematikos. Mokyklos laikais nerašiau. Kai pradėjau rašyti, matematika jau nedomino.
Kodėl pradėjote rašyti?
Tai nežinomi dalykai. Gal dėl to, kad vaikystėje labai daug knygų skaitydavau, - šypsosi. - Kai augi, gyveni tarp knygų, tai kyla noras ir pačiam rašyti...
Kai dirbote dėstytoju Klaipėdos universitete, prisidėdavote prie studentų literatūrinės kūrybos konkursų. Ką galėtumėte pasakyti apie jų kūrybą?
Kiek teko girdėti, paskutinis konkursas buvo labai silpnas. Postmodernistinio - siužetiškai nesutvarkyto - rašymo įtaka jaučiama visur. Tai tarsi statinys be jokio architektūrinio plano...
Kaip poezija - be skyrybos, be rimo?
Poezija be skyrybos, be rimo tai jau nuo Apolinero laikų. Jis skyrybos atsisakė 19 amžiuje. Poezijoj retai kada sutiksi rimą. Nerimuotą poeziją lengviau rašyti, nes rimas įspaudžia į tam tikrą formą, o tada sunkiau mintį išreikšti.
Ir šiuolaikinėje poezijoje daugiau emocijų negu minčių. Mes - lyrikų tauta, ne taip kaip prancūzai, kuriuos Dekartas mokė, kad pirmiau turi būti tikslumas, o paskui emocijos. Pas mus atbulai. Skaitai sakinį, jauti emocijas, žmogus kažkuo pasipiktinęs, tačiau dėl ko - taip ir nesupranti.
Ką jūs pats dabar rašote?
Turiu jau pabaigtą knygą vaikams. Planuoju artimiausiu laiku perduoti kuriai nors leidyklai. Tai knygos "Pakvaišę mokytojai" tęsinys. Šiuo metu rašau apie Donelaitį, renku medžiagą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą