Liolė Gasiūnienė: "Ieškok savo kelio"

Maždaug penkiolika metų tai buvo neprilygstama mūsų šeimyninės trijulės šventė. Be teisės kam nors ateit arba kam nors išeit. Pagrindinis šventės akcentas buvo pasakyt gerus žodžius vienam apie kitą: ką prisimeni gero per visus metus apie mamą, apie sesę, brolį. Kai dar maži būdavo, sunkiau jiems sekdavos, mekendavo kaip mokinukai - "mamyte, tu gera"... Laikui bėgant ir tekstas keitėsi. Mokėmės kalbėt nuoširdžiai. Nesiruošdavom iš anksto. Susumuodavom viską, kas įvyko geriausio.

Daug gerų žodžių per metus prisikaupdavo?

Daug. Apskritai iš vaikų nesu išgirdus blogo žodžio. Nesipykdavom. Pati tik jaučiu tokią skolą, prisiminusi paskutines laimingas Kūčias prieš šešerius metus...

Tada mes su dukra daugiau dėmesio skyrėm stalo paruošimui, pasipuošimui. Tik paskui nubėgom dovanėlių Mariui, kažką nupirkom skubiai. Ir tokį nesmagumą patyrėm, kai jis mums įteikė savo dovanas - taip nuoširdžiai, kruopščiai parinktas, įpakuotas... Na, Agne, sakiau, kitais metais mudvi sužibėsim... Ne be reikalo sakoma: neatidėk nieko rytdienai. Na, o dabar šešti metai mudviem su Agne labai sunku švęst Kalėdas.

Ar daug gerų žmonių sutikot savo gyvenime?

Oi, labai daug.

Jūs kiekviename matot gerą žmogų.

Taip, iki 40-ies metų iš tikrųjų šventai tikėjau, kad visi žmonės geri. Buvau tokia visų draugė. Jei kas būtų paklausęs, ar turiu priešų, būčiau rankomis mosavusi - jokiu būdu! O draugų? Labai daug! Šventas naivumas, sakyčiau. Ir brandos kuklumas. Tiesiog nesusimąstai giliau. Paklausk savęs: kiek tarp tavo draugų tokių, kurie neabejodami džiaugtųsi tavo sėkme. Štai tada ir susimąstysi: tas šiek tiek pavydėtų, tas gal pasidžiaugtų, bet... O tokių, kurie iš visos širdies, besąlygiškai triumfuotų kartu su tavim, iš tikrųjų ne tiek jau ir daug, tiesa?

Vadinasi, tikras draugas - ne nelaimėj, o džiaugsme?

Taigi. Pastebėjai, kad žmonės gėdijasi būti laimingi? Nes laimingas mums atrodo kažkoks įtartinas. Kančia, nepasitenkinimas kur kas madingesni.

Iš tikrųjų kažkaip nepatogu būti viskuo patenkintam... Juk sakė kažkuris rusų klasikas, jog nepasitenkinimas savimi - tai variklis, akstinas eit į priekį...

Va, va... Tuo pagrindu mes ir auklėti, deja. Bjauri ideologija. Nuolat įvaryti save į kampą, nuolat save kandžioti, plakti. Būti kenčiančiu. Nesutinku su tokiu požiūriu. Reik save mylėti. Pagirti, paglostyti. Beje, nepasitenkinimas savimi - tai depresijos požymis. Užtat tiek depresuojančių aplink, kad esame įpratę save niekinti.

Jūs labai daug dirbate - su studentais, televizijoje. Kaip pailsit, kai pavargstat?

Man yra du poilsio būdai: vienas - padėti galvą ant pagalvės, o kitas - bendravimas su artimais žmonėmis. Mes su drauge turim savo maršrutą iki Girulių, žingsniuojam, išsikalbam. Deja, nesu tas gamtos kūdikis, kurį "pakrauna" jūra ar miškas... Mano poilsis yra bendravimas, tik, žinoma, neformalus.

Ar tiesa, kad pasaulis priklauso subrendusiai moteriai?

Kaip čia pasakius... Iš tikrųjų ateina toks brandos etapas, kai nebelieka to draskymosi. Atrodo, žinai, ką daryti, daug ką suvoki, labiau pasitiki savimi. Bet negaliu sakyt, kad man priklauso pasaulis. Daug ko negaliu sau leist. Norėčiau praturtint save tuo ir anuo, bet... finansinė padėtis labai jau kukli.

Dvasiniams turtams vis dėlto reikia materialinių išteklių...

Na, manęs pinigai jau tikrai nepagadintų. Pagalvok: jeigu 99 procentus savo pajamų skiri buičiai... Ką čia bekalbėti? Tikrai su dideliu malonumu tris valandas pasėdėčiau grožio salone. Nukeliaučiau kur nors. Na, negaliu sakyt, kad esu tokia menininkė, kuri visiškai ignoruoja pinigus!

Kartais žmogus turi tų finansinių galimybių, bet nebeturi dvasinių... Nieko nebenori. Kas atsitinka, kad pasidarai sau nebeįdomus, netgi nepakenčiamas?

Prisimeni, kaip Miunhauzenas ištraukė save už plaukų? Gili prasmė. Niekas kitas tavęs neištrauks, tik pats. Aš nesu įsitikinus, kad man neateis toks laikas, kai viskas taps beprasmiška. Niekada negali žinot. Ir negali išrašinėti receptų kitiems. Be to, yra dar vienas dalykas: kartais puoli traukti žmogų iš tos depresijos, tiesiog per prievartą, o paskui žiūri - gal jis nenori, kad tu jį trauktum? Ir susimąstai: ar tu neperši jam savo supratimo, savo modelio? Todėl sakau - kiekvienas žmogus tik pats gali išsikapstyt.

O jei gyvenimas pasidaro bausmė?

Gyvenimas - bausmė?.. Na, nežinau, ką atsakyti, aš taip niekada negalvojau. Kaip ten bebūtų, aš vis tiek už gyvenimą. Man jis brangus. Nekoketuoju. Tikrai niekada neatėjo į galvą mintis apie savižudybę.

Bet tikrai atėjo į galvą klausimas: dėl ko mes čia kankinamės?

Kodėl - "kankinamės"? Mokomės. Tobulėjame. Taip, per vargus ir skausmus. O kaip kitaip? Žiūrėk - žmogus, kuris daug gyvenime patyrė, ir kitą geriau supranta. Jis niekada nesako "aš tai jau taip niekada", neskuba vertinti kito gyvenimo, teisti, smerkti. Nepatyrę vargo ir skausmo daug kategoriškesni. Kategoriški žmonės - primityvūs.

Tai mokomės suprast kitus?

Bet koks kraštutinumas nėra gerai. Būti bejausmiui - blogai, bet vertinti situaciją ne iš savo, o iš kito žmogaus pozicijų - irgi blogai. Kiek žalos mes sau pridarome, kai priimame sprendimus už kitus. Aš vis dėlto manau, kad gyvenimo prasmė yra savęs realizavimas. Argi nemalonu save išbandyt? Rasti savo gyvenimo tikslą. Žinai, aš irgi ilgai galvojau, kad gyvenimo prasmė - vaikai, darbas. O jeigu vieną dieną to ar kito netenki? Kas tada? Taigi visąlaik turi galvot apie save. Apie savo kelią.

Kaip jį rasti?

Ieškok. Būk savimi. Daryk tai, kas tau patinka. Gal kam tas tavo realizavimasis ir naivus atrodo, juokingas, bet jeigu tu padarei žingsnelį - šaunuolė. Tegu kitas šalia tavęs tuo tarpu žengė dešimt žingsnių daugiau, bet jeigu tu viską darai iš širdies... Nebūtinai turi tapti akademike, supranti?

Ar yra dalykų, už kuriuos negalėtumėt atleist?

Taip, žinoma. Jokiu būdu neatleistinas žmogaus nužudymas.

O dvasine prasme?

Žmogų nužudyti galima ir dvasine prasme. Manau, kad sąmoningas kenkimas, žlugdymas, gulinčio mušimas yra neatleistinas.

Jums teko tai patirti?

Teko.

Neatleidote tam žmogui?

Aš nepykstu ir nekeikiu tokių žmonių. Galiu normaliai bendrauti, sveikintis, netgi kavos išgerti. Bet man to žmogaus nebėra. Tiesiog nebėra.

Kaip paaiškinate tokius žmogaus poelgius?

Galbūt tai juodas pavydas. Na, gal žmogus reikšmingesnis sau pasidaro. "Va, aš ėmiau ir teisybę pasakiau!" Koks aš tiesos sakytojas! Jeigu ta tavo teisybė žmogų suparalyžiuoja - tai kam ji reikalinga? Geriau meluok, jeigu tas melas padės kitam atsistoti ant kojų.

Gavus tokį "teisybės" nokautą turbūt belieka džiaugtis, kad ne tu jos autorius...

Tikrai. Tam žmogui blogiau. Džiaukis, kad ne tu tokius žodžius pasakei. Kad ne tau reikės su tuo gyventi.

Kartais taip nustebina net artimas žmogus. Spjauna į veidą ir sako, kad iš meilės.

Jeigu žmogus padarė kažką, ko niekada iš jo nebūtum tikėjęsis, - reiškia, nepakankamai gerai jį pažinojai. Vadinasi, jis nebuvo jau toks artimas. Na, negali žmogus iš gerų intencijų skaudinti kito.

Jau daugiau nei 20 metų dėstytojaujate, mokote scenos kalbos. Ar šis darbas jums vis dar įdomus?

Be jokios abejonės. Mano darbas absoliučiai nemonotoniškas. Skirtingi žmonės, skirtingi sugebėjimai... Juk tai kūryba vietoje. Be to, didėja mano pačios reikalavimai sau.

Ar studentai tapo kitokie negu, sakykime, prieš dešimtį metų?

Aš didelio skirtumo nematau. Negalėčiau sakyt, kad šiandien jie kuo nors prastesni nei seniau. Vis tiek čia renkasi fanatikai. Na, gal aštriau padiskutuojam. Bet padorūs žmonės. Gal tik pačios santykis jau kitoks. Nuo tavęs priklauso - kiek giliai į save įsileidi žmones, kiek save tausoji.

Iš tikrųjų, patausokite save tiems, kurie mokysis iš jūsų dar po 20-ies metų. Širdingai dėkoju už pokalbį. Gerų Jums ateinančių metų.