Nijolė Kepenienė: ko negali internetas...

- Dažniausiai vaikai kopijuoja savo tėvus. Ir aš taip pat. Mano tėtis labai daug skaitė. Pats ritualas - knygos paėmimas, atskleidimas, skirtuko padėjimas ant stalo ir pasinėrimas į knygos veikėjų apsaulį traukė kaip magnetas. Labai anksti pradėjau mokytis skaityti, nes pažinimas raidžių mane artino prie suaugusiųjų pasaulio. O jis atrodė toks paslaptingas ir nepasiekiamas.

Vaikai dažnai griebiasi suaugusiųjų knygų, o tėvai jiems tai draudžia daryti...

- Taip, yapč mamos savo dukroms sako: "tau dar ne laikas skaityti šitą knygą". Man atrodo, kad labai sunku nusatyti, kada laikas. Jeigu vaikas susidomėjo, skaito, tai tegu. Knyga dar nesugadino nei vieno žmogaus, priešingai - daug kam atvėrė akis, pakeitė mąstymą, privertė priimti svarbius sprendimus.

Puikiai atsimemu, kai buvau ketvirtoje klasėje ir skaičiau "Baltąją pirštinę". Apie meilę. Man ši knyga buvo tokia svarbi, aš skendau herojų išgyvenimuose. Ją perskaičius vėl ėmiau kitą knygą ir vėl skaičiau, net naktimis, pasislėpusi po pagalve...

Kaip įpratinti vaiką skaityti?

- Tik ne prievarta. Nežinau kitų būdų, kaip tik tėvų pavyzdį. Dažnai aš pati su dukromis diskutuoju šia tema. Savo mažėlei Šarūnei sakau: va perskaityk šitą knygą, vėliau padiskutuosime. Bet po to pati susimąstau: o kodėl ji turėtų su manimi diskutuoti?

Esate vaikų ar suaugusiujų rašytoja?

- Save vadinu vaikų rašytoja, nors esu parašiusi du romanus suaugusiesiems ir dabar rašau trečiąjį - apie mokyklą. Ir rašytoja tapau per savo antrąją dukrą Akvilę, kuriai pradėjau sekti savos kūrybos pasakas ir vėliau jas užrašinėti. Pradėjusi rašyti vaikams knygeles sugrįžau į savo vaikystę. Ir pastebėjau, jog šiame gyvenimo tarpsnyje turėjau tiek neišsprendžiamų reikalų, vaikiškų problemų, kad panorau visas jas aprašyti. Vaikystėje labai žavėjo nuotykiai, todėl juos su malonumu perkėliau į savo kūrybą. Kai visą laiką rašai vien tik vaikams, kyla pavojus suvaikėti. Todėl labai smagu, kai gali vieną gyvenimo tarpsnį virsti vaiku, o kitą - sugrįžti prie rimtų dabarties išgyvenimų. Be šito, dar kuriu eiles.

Jūsų knygų veikėjai - iš gyvenimo ar iš fantazijos?

- Ištraukto grynuolio iš mano gyvenimo nėra nė vieno. Iš pažįstamų, dukrų bendraamžių paimu tik kai kurias detales, charakterio bruožus. Ir tada juos rutulioju, savotiškai spalvinu.

Internetas vaikams patrauklesnis nei knyga. Ar jūs taip nemanote?

- Internetas neišstums knygų skaitymo. Žinia, yra žmonių, kuriems neįdomu skaityti, kurie net nėra per visą savo gyvenimą laisva valia paėmę knygos į rankas - tai visai kas kita. Bet tai kategorijai, kuri pažino skaitymo malonumą, joks kompiuteris to jausmo neatstos.

Gal vaikus nuo skaitymo atgraso nuobodžios mokyklinės literatūros programos?

- Tiesos yra jūsų žodžiuose. Derėtų peržiūrėti tas programas ir sumažinti privalomų knygų skaičių. Manau, kad daugumos jų užtektų tik susipažinti. Labai priklauso nuo mokytojo, ar jis pats domisi naujausia literatūra, ar tik aklai keliauja programos keliu.

Kokias knygas Jūs pati skaitote?

- Įvairiausias. Tikrai einu koja kojon su naujienomis, stengiuosi susipažinti su visomis knygomis. Bet vis sugrįžtu prie mylimiausio savo rašytojo - Dostojevskio. Man jo mokėjimas įsigilinti į kiekvieno veikėjo vidinį pasaulį toks visa apimantis, toks gilus, kad kartais susimąstau, kiek pats rašytojas turėjo išgyventi, suprasti, kad pajaustų kitą.

Rašytojai - tai išskirtiniai žmonės. Ar jūs jaučiatės tokia esanti?

- Mano visa vaikystė prabėgo rašytojų name. Gimiau ir augau Vilniuje. Mūsų kaimynai buvo Teofilis Tilvytis, Vytautas Petkevičius. Man tada šie žmonės atrodė lyg su aureolėmis. Kai buvau šešerių, T. Tilvyčio žmonai pasigyriau, kad pati perskaičiau visą "Daktarą Aiskaudą". Ji nusistebėjo ir paklausė: "Ar tikrai visą knygą pati perskaitei?" O išgirdusi, kad tikrai, pasakė, kad esu tikra šaunuolė. Man tai buvo didžiulė paskata.