Rasuolė Šlajienė: "Į bažnyčią žmonės ėjo su austais drabužiais"

Audžia "galva"

Buvusi siuvimo technologė, pradėjusi dirbti Dailės kombinato audimo ceche technologe, Rasuolė aistringai susidomėjo audimu. Savo rankomis aprengė šimtus folkloro ansamblių šokėjėlių. Kol ateis eilė išsiausti tuos drabužius, artistai laukdavo net keletą metų.

Vėliau sukūrė savo įmonėlę, kurioje stakles mina tik ji ir Valė Jankaitienė. Užsakovai - mokyklos ir kultūros namai. Dar šiek tiek audžia iš lino staltiesėlių, kurios keliauja į tautodailės salonus, o iš ten - į daugelį pasaulio šalių.

"Vieną tautinį kostiumą sukurti užtrunka dvi savaites, todėl, kad reikia siuvinėti, išrinkti raštus, paruošti siūlus, kurių būna iki dviejų tūkstančių, mesti staklėmis ar rankomis, verti nytis, ir audimas rankinėmis staklėmis yra ilgas procesas", - sakė pokalbininkė.

Rasuolė sutinka su mintimi, jog liaudies amatų meistrai senąsias tradicijas puoselėja ir gyvenime. Kas kartą vėl iš naujo verčia audimo knygas apie senąjį paveldą ir stengiasi kaskart įausti kažką savito. Sakė, kad turi dirbti aiškia galva, ir jeigu nori išausti 80 cm liemenę, pusmetrį audžia pabandymui.

Savitumai

Rasuolė Šlajienė domisi Lietuvos etnografinių regionų ypatumais, kylančiais iš papročių ir tradicijų. Žemaičių moterų sijonai - raudoni išilginių juostų, labai retai būdavo languoti. Prijuostės - daugiausiai baltos, raudonais "dimukais".

Aukštaičių sijonai - languoti, o prijuosčių tik apačia puošiama raudonais raštais. Klaipėdos krašte vyravo tamsių - juodos, mėlynos, žalios, violetinės spalvų drabužiai. Ir pamariečių sijonai buvo plisuoti; liemenės dažniausiai buvo iš aksomo, palaidinės siuvinėtos ne augaliniais motyvais, bet raštais, primenančiais krikštus ar kryžius. Dzūkės dėvėjo languotus, margus, gėlytėmis apkaišytus pašvaitus. Suvalkiečių ryškios, spalvingiausios prijuostės būdavo su tulpėmis.

Galvos apdangalų įvairovė stebinanti. Klaipėdietės nešiojo kepurėles, dzūkės - megztas kepurėles arba baltas, gražiai vienoje pusėje išsiuvinėtas. Suvalkiečių merginos nešiojo galionus, išaustus iš brokato, blizgančių aukso spalvos siūlų ir raudonu pamušalu. Žemaičių merginos mėgo ranges, panašias į vainikėlius, kuriems padaryti reikėjo dvylikos metrų kaspino. Karūnas nešiodavo aukštaitės. Ištekėjusios moterys gobdavosi nuometais. Vakarų žemaitės mėgo gobti pečius vilnonėmis skaromis, ir medvilninėmis - galvas. Tačiau užsirišdavo taip, kad mazgas būdavo viršugalvyje surištas. Prieš ištekėdamos merginos stengėsi priausti kraičiui kuo daugiau drabužių, kad būtų vyrui, būsimiems vaikams ir dovanų vestuvių svečiams. Todėl skrynią buvo nelengva nešti.

"Viduramžiais pagoniški drabužiai buvo iš lino, irgi labai gražūs. XIX amžiaus tautinį kostiumą sudarė pasijonis, sijonas, liemenė, marškiniai, o prijuostė buvo svarbiausia. Be jos moterys niekur nepasirodydavo. Anksčiau drabužiai buvo kur kas storesni, dabar mes audžiame daug lengvesnius, iš plonyčių siūlų. Anksčiau žemaitės žiemą apsigaubdavo gūniomis. Apie apatinius baltinius šaltiniai nutyli", - juokėsi pokalbininkė.

Vyrai taip pat puošėsi sermėgomis arba surdutais. Batuose buvo juostelės įvertos, kaip ir ant skrybėlės. Retkarčiais net sermėgų krūtinės buvo siuvinėtos raudonai. Vaikus irgi padabindavo. Viskas buvo iš vilnos, ir kuo geresnė audėja, tuo ploniau rateliu susiverpdavo tą vilnelę. O kai atsirado pirktinės medžiagos, liemenes jau siūdavosi iš jų. Aišku, lauko darbų taip vilkėdami nedirbo, tam tiko lininiai drabužiai. Į bažnyčią žmonės eidavo vėl su kitais drabužiais. Kiekviena audėja turėdavo ir savų audimo, kompozicijos paslapčių, išausdavo ką naujo. Kai ką skolindavosi iš latvių.

Vilties nelieka?

Kai paklausiau, kam perduos savo amatą ir meistriškumo paslaptis, Rasuolė Šlajienė kiek apsiniaukė.

"Suprantate, niekas nebenori austi. Jeigu sutinki audėją, paaiškėja, kad jos mama ar močiutė audė. Prieš sunkmetį mes turėjome daugiau užsakymų, darbų, bet kiek moterų atėjo apsižiūrėt, nė viena nenorėjo šito kryželio nešti. Tai išties sunkus darbas, reikia kruopštumo, kartais siūlai nutrūksta, reikia susirasti, susirišti, susiverti. Šiam amatui reikia pasišventimo", - sakė pokalbininkė.