Roma Kačinskaitė - Romėnė: "Erdvė klajūnui yra jo laisvė"

Pretekstas susipažinti su Romėne buvo ne jos parodos, kovo mėnesį eksponuojamos net šešiose bibliotekose, ne palankūs menotyrininkų ir dailininkų atsiliepimai apie jos kūrinius. Sudomino nuogirdos apie moters gyvenimo būdą: niekada niekur oficialiai nedirbusi, nuolat neužtekdama pinigų apkeliavo pusę pasaulio, užaugino penkis talentingus vaikus. Ir jai labai tinka posakis, jog skurdas menininkui - kaip pentinai karo žirgui.

Ne vienas žmogus, išvydęs tave vaikštinėjančią senamiestyje, yra atpažinęs: ji tikriausiai menininkė. Koks yra tas skiriamasis ženklas?

Galbūt dėl to, kad esi transe, lyg ne šiame išmatavime, susisiekęs su Visata. Manau, kad menininkas nesiekia prisitaikyti ir būti toks, kaip visi. Ir pati pastebiu tokius žmones, su kuriais bendraučiau - iš išvaizdos. Erdvė klajūnui yra jo laisvė.

Kokią tolesnio gyvenimo viziją turėjai jaunystėje?

Jų buvo daug: turėjau duomenų būti šokėja, lankiau "Žilvino" šokių kolektyvą ir "Žuvėdroje" buvau pirmoje poroje, tačiau ten man nepatiko, nes ten siekiama rezultato, o man patinka pats procesas. Lankiau žirgyną. Apskritai mano koziris - kūno galimybės: galiu lotoso poza sėdėti, ant galvos stovėti, visas jogos pozas išbandžiau. Kurį laiką mokiausi aktorinio meistriškumo pas režisierių Joną Vaitkų.

Tapyti išmokau būdama 19 metų, bet tada mąsčiau ir dirbau taip intensyviai, buvau tokia atvira šiai pažinimo rūšiai, jog atrodė, atsidursiu beprotnamyje.

Patyrei fiasko, kai stojai į Vilniaus dailės akademiją.

Susikirtau per TSKP istorijos egzaminą. Mane būtų priėmę, sakė palaukti, kol išsiaiškins, ir pažinčių turėjau, bet aš nieko nelaukiau ir išėjau. Supratau, kad man reikia ne šitos akademijos.

Nuvažiavau į Kauną, o čia dailės mokykloje gavau visus tapybos pagrindus per pusę metų. Tapybą dėstęs Antanas Martinaitis ir kiti pakaustė žiniomis, padėjo perkąsti impresionizmą. Aš neateidavau tik patapyti - tapydavau dieną naktį. Gyvenau mokykloje ir geležinkelio stotyje, kur dariau žmonių eskizus. Tai lavino ranką; gerai piešiau ir dėl to, kad anksčiau krepšinį žaidžiau ir turėjau taiklią ranką.

Turbūt ir loginio mąstymo nestigo, nes tapybą esi palyginusi su matematika.

Tapyba yra muzika; pagal kiekvieną paveikslą gali sukurti labai tiksliai jį atspindintį muzikinį kūrinį. Matematikai savo atradimuose įžvelgia meną, emociją, nuostabą. Pacituosiu Matisą: tapyba - tai ženklo atradimas. Tad tapyba yra gryniausios matematikos formulės, kurias perpratus atsiveria gelmė.

Bet metusi tapybą - susituokei.

Susituokiau irgi su menininku, deja. Pasirinkau pagal psichoanalizės pradininką Froidą - antroji pusė buvo panaši į mano tėvą. Vyras - skulptorius. Mes domėjomės įvairiais moksliniais bandymais, kaip antai tam tikru kampu pakabintuose trijuose veidrodžiuose atsispindintis kambarys. Kol dar draugavome, iškeliavome į Vidurinę Aziją, Uzbekistaną, kur yra lietuvių observatorija, ieškotis darbo. Žmonių būstuose, kur beveik nebuvo baldų, užsiėmiau sienine tapyba. Vaikų darželiuose darėme skulptūras, žaidimams iš akmenų ir betono sukūrėme labirintą, kuriuo galėjai ne tik pavaikščioti, bet ir kai ką kita veikti: susirangyti nišose, nusileisti žemyn, klykauti, kai niekas nieko lauke negirdi. Mums už tą darbą nieko nesumokėjo, bet tai buvo naujas pažinimas.

Dažniausiai žinomos, kaip sakoma, "vardą turinčios" dailininkės yra vienišės. Tu susilaukei penkių vaikų, ir tai atrodo visiškai nesuderinama su menininkės amplua.

Kurti išmokau daug anksčiau, nei jų susilaukiau. Vargau, nes motinoms nepriklauso jokia parama, tai neįtikima, man tai reikėjo patirti - kad valstybės nėra, yra tik pinigų surinkėjai.

Būdavo, kad badaudavome: vyras pagaudavo žuvį, ir jeigu neturėdavome duonos, valgydavome žuvį be jos. Arba misdavom kruopomis.

Net vardų vaikams negalvojome, juos atsinešė patys: Magė, Mantvydas Vladas, Patrimpas Jurgis, Karijotas Mykolas ir Motiejus Saliamonas.

Klaipėdos universiteto Menų fakultetuose nemokamas tapybos specialybės studijas baigiau kartu su dukra. Buvo įdomios filosofijos paskaitos, meno dalykų lyg ir išvis nebuvo mokoma, bet niekas ir netrukdė užsiimti tuo, kas įdomu. Dabar Magė metus gyvena Londone, bet ką kuria, negaliu žinoti. Su dukra santykiai buvo sudėtingiausi, tas konkurencinis motyvas, bet ir sūnūs maištavo prieš mano priespaudą, o aš atseit buvau visa žinanti.

Vyresnysis sūnus dirba Priekulės kultūros centre, moko vaikus groti etnografiniais instrumentais ir afrikietiškais būgneliais, be to - vaikščioti su kojūkais ir žongliruoti. Ir kartu su savo tėvu restauruoja kankles. Vyras - labai geras meistras, bet kartais jį žlugdo pagundos. Jurgis dar ieško savęs, jis yra baigęs birbynės specialybę Šimkaus konservatorijoje, kaip ir Mantvydas, jiedu dabar siuva nestandartines palapines, nes priverčiau juos baigti ir siuvėjų mokyklą. Vyresnėlis užsidirba duonai, bet didžiąją dalį algos atiduoda baudoms - už tai, kad grojo gatvėje, kad naktį sėdėjo ant šaligatvio.

Trečiasis brolis, Mykolas, buvo gabus klarnetininkas, grojo su simfoniniu orkestru, kai mokėsi Balsio menų gimnazijoje, laimėdavo premijas. Sulaukęs šešiolikos, pabėgo į Angliją, norėjo būti savarankiškas, ten jį priėmė į muzikos akademiją, bet neturėjo nei darbo, nei pinigų, nei kur gyventi. Pasiilgo namų, ir grįžo pakeleivingomis mašinomis. Liepiau arba studijuoti, arba išeiti. Tuomet gyveno Berlyne, Šveicarijoje, dirbo, o grįžęs jau buvo tapęs vegetaru. Pripratęs prie laisvės, žygių, su draugais šiuo metu mąsto, ką toliau veiks.

Pagrandukas Motiejus Saliamonas - itin gabus anglų kalbai, gerai groja pianinu, ketina baigti mokyklą ir svajoja porą metų pasibastyti po pasaulį.

Kaip nutiko, kad neturėdama pinigų apkeliavai pusę pasaulio?

Buvau Italijoje (ten kūriau filmus), Norvegijoje, Prancūzijoje. Tie pinigai kažkaip ateina pas tave arba draugas duoda, sakau jam, kad neturėsiu kaip grąžinti, - jis to ir nesitiki.

Kaip manai: man svarbiau pakeliauti ar užmokėti už butą? Kartais sumoku. Nekvaršinu sau galvos: išmes iš buto - gyvensiu gatvėje, taigi daug žmonių ten gyvena, ir ką - jie blogi?

Į Prancūziją keliaudavau su krikščionimis piligrimais, draugės pakviesta. Visada turiu drobės, ir tapau vienuolynus, viską sudedu į ją. Bendravimas su gamta yra daug ryškesnis už buvimą su žmogumi, tik žodžiais to nenusakysi. Aš tapydama gydausi, ir manęs niekas negali nuskriausti.

Vieną vasarą dalyvavai dailininkų plenere, surengtame Švėkšnos psichiatrinėje ligoninėje. Ką ten patyrei?

Iš tikrųjų mažai bendravau, man tų žmonių buvo labai gaila. Turiu porą darbų, juos nupiešiau žiūrėdama pro langą. Tie žmonės yra graužiami savo kaltės jausmo ir nešiojasi kito žmogaus kaltę - to, kuris juos nuskriaudė. Ta kaltė žmogų ir padaro nusikaltėlį arba psichiškai traumuotą.

Ar moki parsidavinėti, tai yra parduoti savo paveikslus? Klausei mano nuomonės. Nuo vieno eina kūnas pagaugais, kitas, regis, juda, keičiasi akyse, o kai atsitrauki, vis dar jį matai.

Aš nemoku šitų dalykų. Yra harmoningų darbų ir abstrakčių, ir su rytietiškais motyvais, kur nėra figūrų. Kaskart, kai keičiasi nuotaika, keičiasi matymas. Galėčiau užpildyti visas miesto parodų sales, bet tai yra prabanga, reikia už tai mokėti, be to, žmonės nenori darbų, kurie verčia mąstyti ir, stebeilijant į darbą, pamatyti savo vizijas. Todėl dabar tapau natūralistinius darbus. Atrodo, kad meno niekam nereikia, tik tau pačiam.

Mes esame tokio amžiaus, kai užplūsta jaunystės nostalgija, bet jau daugelis sielos reiškinių yra išblėsę...

Esu čia ir dabar. Manęs jokia nostalgija ar ilgesys nekamuoja. Su savo vaikų draugais jaučiuosi bendraamžė, tik tuo skiriuosi, kad reikalauju šiukšles išnešti, nes nenoriu visko daryti viena.

Nemanau, kad nebeturime ką pasakyti jauniems; svarbu ne erudicija, bet - intelektuali informacija, kuri visada atsinaujina.

Ar vaikai tau niekada nepriekaištavo, kad neapipylei tokiais daiktais, kuriuos turi jų bendraamžiai, kad gyvenat neturtingai?

Tiesa, jachtų jiems nenupirkau, nors vienas sūnus lankė jachtų klubą, ir pats kaltas, kad metė treniruotes. Betgi mes esame labai turtingi - šitiek paveikslų namuose kabo, kas gali būti didesnis turtas?