"Nežinau, kaip aiškiau apibūdinti savo problemą. Beveik metus draugavau su vaikinu. Dirbome, daug laiko leisdavome kartu. Mums buvo gerai, aš jį mylėjau ir jis sakė, kad myli mane. Vasarą jis išvažiavo dirbti į užsienį. Kvietė važiuoti kartu, aš nepasiryžau. Jei atvirai - pabijojau. Tokio darbo, kokį dirbu Lietuvoje, ten nesitikiu gauti, o "arti" kaip juodadarbė nenorėjau.
Jis dabar ten, dirba sunkiai, vis siunčia trumpąsias žinutes, kartais, kai gali prieiti prie kompiuterio, parašo elektroninį laišką. Skambina retai. Suprantu, kad jam nelengva, kad ilgisi manęs. Pirmą mėnesį ir man buvo sunku, atrodė, neištversiu, o dabar apsipratau. Kai jis paskambina, kažkoks nemalonus jaudulys apima, lyg turėčiau šnekėti per prievartą. Aišku, stengiuosi neišsiduoti. Kartais klausiu savęs - ar aš jį myliu? O gal net nemylėjau? Nežinau, kaip bus, kai jis grįš Kalėdoms. Kaip man susivokti savyje?"
Psichologė psichoterapeutė Viktorija Vaišvilaitė:
Dėkoju Jums už atvirą ir nuoširdų laišką. Kalbėti apie jausmus nėra lengva, ypač kai jie keičiasi, persipina, kai šalia buvusio jausmo atsiranda naujas ar "nepageidaujamas". Jūsų klausimas "Ar aš myliu šį žmogų?" turbūt pažįstamas daugeliui laikraščio skaitytojų.
Žodžiu "meilė" vadiname nepakartojamą jausmą, kuris ryškiau nušviečia pasaulį ir pakylėja, sušildo mus. Matyt, ne veltui meilė lyginama su liepsna, fakelu. Tačiau kaip laužo, taip ir meilės liepsnai reikia kuro - regos, klausos, lytėjimo, kvapo ir skonio potyrių, kuriuos suteikia buvimas su mylimuoju. Ilgiau negalėdami paliesti mylimo žmogaus, neužuosdami jo kvapo, jausmo ugnį palaikome tik regimaisiais prisiminimais. Deja, atminties vaizdai blėsta. Bendravimas elektroniniu paštu ar SMS žinutėmis gana greitas, bet prisilietimo, apkabinimo, intymumo jis negali atstoti. Taip pat jo neatstoja ir pokalbiai telefonu.
Ilgesys vargina, kelia įtampą. Kartais žmonės ilgesį jaučia net kaip skausmą kūne - spaudžia, skauda širdį. Ko gero, pirmą mėnesį po draugo išvykimo Jums buvo sunku, nes ilgėjotės jo. O vėliau? Laimei ar nelaimei, bėgant laikui jausmai keičiasi. Ėmėte pastebėti savyje "nemalonų jaudulį", kai paskambina draugas. Į kokį jausmą tas jaudulys būtų panašesnis? Į susierzinimą, apmaudą? Kokiais žodžiais išreikštumėte nenorą kalbėti - "atstok, palik mane ramybėje" ar dar kaip nors? Jei norite susivokti, pasistenkite įsiklausyti į save. Gali būti, kad už nenoro kalbėtis pamatysite pyktį.
Pabandysiu paaiškinti, ką turiu omenyje. Jums kartu buvo gerai. Jūsų santykiai galėjo tęstis, plėtotis, jei ne jo sprendimas išvažiuoti. Jis išvažiavo, Jūs likote. Protu galima suvokti, jog užsidirbti svarbu, jog jam ten sunku, jis sunkiai dirba ir panašiai, o širdyje tuo pačiu metu jaustis paliktai ir dėl to pykti. Jūsų situacijoje tai būtų visai natūralu ir suprantama. Mes pykstame, kai iš mūsų atima tai, kas brangu ir malonu, - pavyzdžiui, galimybę būti kartu su mielu žmogumi. Pyktis nebūtinai ištrina ar panaikina meilę ir ilgesį, jis gali juos tik užgožti.
Nesiimu atsakyti, ką Jūs jaučiate savo draugui, nes Jūsų jausmai yra Jūsų vidinis turtas. Noriu tik pasakyti, jog tam pačiam žmogui vienu metu galime jausti prieštaringus jausmus arba, kitaip tariant, jausmų mišinį.
Susigaudyti savyje padeda savęs klausymasis arba kalbėjimasis su atidžiu ir jautriu pašnekovu.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą