Kaip išmokyti vaiką bendravimo kultūros?

Psichologijos mokslų daktarė Julija Gipenreiter sako: "Jeigu tėvai kelia klausimą, kaip išmokyti vaiką bendrauti, jie netinkamai formuluoja klausimą. Tai tas pats, kas klausti: "Kaip išmokyti vaiką kalbėti gimtąja kalba?"

Kaip šauksi...

Bendravimo dėsniai yra tokie pat objektyvūs kaip gamtos ir visuomenės dėsniai. Vaikas pradeda kalbėti ta kalba, kuria su juo kalba tėvai. Tai natūralus procesas. Jam nereikia mintinai mokytis žodžių ir kalbos gramatikos taisyklių. "Lygiai tas pats yra su bendravimu, - sako psichologė. - Vaikas bendraus taip, kaip su juo bendrauja tėvai."

Santykiai su tėvais vaikui yra santykių modelis apskritai. "Vaikas sugeria bendravimo kultūrą iš kasdienio sąveikavimo šeimoje. Todėl visi patarimai, kuriuos gali psichologas duoti tėvams, seneliams, tetoms ir dėdėms, yra susiję ne su vaiko mokymu bendrauti, o su jų, tėvų, tetų ir senelių, tinkamu bendravimu su vaiku", - teigia specialistė.

Pagal amerikiečių psichoterapeutę Virdžiniją Satir, jeigu vaikas žino, kad yra mylimas (nepaisant jo pasiekimų ir nusižengimų), jis įgyja savo vertės jausmą, kuris yra būtinas tam, kad sėkmingai bendrautų su pasauliu. "Jeigu tėvai į vaiką kreipiasi tik turėdami jam pretenzijų (o kai viskas gerai - jo nepastebi), jeigu bendrauja tik iš griežtų auklėtojų pozicijos, slėpdami savo tikruosius jausmus ir išgyvenimus, jie vaiką tokiu pavyzdžiu moko nenuoširdaus bendravimo. Tai nenuoširdaus bendravimo estafetės perdavimas. Vaikas lygiai taip pat, t. y. nenuoširdžiai, bendrauja su kitais žmonėmis, galiausiai ateityje taip jis bendraus ir su savo vaikais", - aiškina dr. J. Gipenreiter.

Jeigu tėvai nuoširdžiai kalbasi su vaikais apie tai, kas vyksta, ką jie jaučia, vaikai iš jų išmoksta geranoriškai dalytis savo jausmais ir juos suvokti. "Vaikams reikia girdėti nuoširdžius žodžius ir gauti pozityvias žinutes apie save, nes tik iš artimų žmonių jie gali sužinoti, kokie jie yra. Vaikai, kol dar neturi vidinio Aš paveikslo, yra nuolat reikalingi tėvų patvirtinimo, jog yra geri ir mylimi", - teigia psichologė.

Kas iš tiesų darosi 9 metų berniuko viduje, panašu, niekas nežino: nei tėvai, nei teta, nei seneliai.

"Savo jausmų suvokimas ir gebėjimas juos apibūdinti yra abipusis procesas, - sako dr. J. Gipenreiter. - Komunikacinė (susijusi su bendravimu) ir kognityvinė (susijusi su mąstymu) funkcijos sąveikauja viena su kita ir viena kitą papildo. "Jeigu tėvai nuoširdžiai kalba su vaiku apie tai, ką jie jaučia, jis irgi mokosi kalbėti apie savo emocijas, o kalbėdamas geriau jas suvokia."

Tėvų užduotis, pasak psichologės, - lavinti vaiko žodyną, padėti jam įvaldyti kalbą, o tai reiškia kartu ieškoti reikiamų žodžių jo jausmų niuansams išreikšti.

"Jausmų suvokimo ir raiškos procesai neatsiejami: žmogus, kuris negeba pasakoti apie tai, ką jaučia, gyvena miglotų, nesuvoktų emocijų pasaulyje", - sako specialistė.

Kaip išmokyti vaiką išreikšti savo mintis ir jausmus?

"Žmogus kalba, kai jo klausosi, - sako psichologė. - Tačiau reikia ne šiaip išklausyti. Jeigu vaikas susikrimtęs, įžeistas, nusivylęs ar išsigandęs, - leiskite jam suprasti, kad jūs jį girdite, o svarbiausia - norite suprasti jo problemą."

Pirmiausiai, pasak specialistės, reikėtų paraginti kalbėti apie tai, ką vaikas jaučia. Įvardyti jo jausmus žodžiais, pavadinimais. Pavyzdžiui: "Tu labai nusiminęs ir pyksti." Šis paprastas, tačiau efektyvus "jausmo atspindėjimas" vadinamas aktyviu klausymusi: jūs suteikiate grįžtamąjį ryšį: grąžinate vaikui tai, ką jis jums davė, kuo pasidalijo. Aktyvus klausymas - kritikos priešingybė.

"Jeigu tėvai girdėjo ir suprato vaiką, tai ir jis girdės ir supras kitus žmones", - teigia dr. J. Gipenreiter.

Jausmai būdingi bet kokio amžiaus žmogui. Negatyvius jausmus jaučia ir vaikas, ir jo tėvai. "Stiprūs negatyvūs jausmai nieku gyvu neturi būti laikomi savyje, - sako dr. J. Gipenreiter. - Vis tiek neapgausite nei savęs, nei vaiko: didelę dalį informacijos apie jūsų būklę perduoda neverbaliniai signalai: poza, gestai, intonacija, veido išraiška. Kontroliuoti visa tai labai sunku. Slopinti neigiamų emocijų neverta - jos vis tiek anksčiau ar vėliau prasiverš. Taigi verčiau jas įvardyti žodžiais. Pradėkite nuo savęs. Kai esate suerzinti vaiko elgesio, kalbėkite ne apie vaiką, o apie savo jausmus. "Man nemalonu, kai su manimi bendrauja piktu balsu" - užuot "Ką tu sau leidi!" Kaltinimas nesukelia vaikui nieko kito, kaip tik norą gintis."

[CITATA]

Adekvatus, atviras, nuoširdus tėvų bendravimas su vaiku išugdo jo gebėjimą apmąstyti savo išgyvenimus ir suprasti kitų žmonių jausmus. Augant socialinei patirčiai, vaiko bendravimo ratas plečiasi, tačiau svarbiausia lieka kito žmogaus supratimo idėja. "Savo bendravimo su vaiku pavyzdžiu tėvai moko jį svarbiausių požiūrio į save ir į kitus žmones principų: kad ir jis pats, ir kitas žmogus vertingas, kad kiekvienas turi jausmus ir turi teisę juos išreikšti. Iš tėvų jis sužino, iš ko sudarytas kitas žmogus, iš ko sudaryta visuomenė, kokios taisyklės joje egzistuoja. Tėvai vaiką moko ne tik bendrauti, bet ir būti asmenybe, ir būti drauge su kitais žmonėmis", - teigia psichologė.

Kas valdo laivą?

Kitas psichologas, dr. Džeimsas Dobsonas, rašo, jog nei senamadiški autoritariniai vaikų auklėjimo būdai, nei naujamadiški visiškos demokratijos principai neišugdo visavertės asmenybės: "Vaikai, prižiūrimi griežto teisėjo, užauga bevaliais automatais arba negailestingais kovotojais už savo teises, visą gyvenimą konfliktuojančiais su pasauliu. Vaikai, kurie žino tik "aš noriu", tampa savo aistrų vergais. Abiem atvejais jie išauga nelaisvi. Pirmieji pavergiami lyderių, o antrieji - palūkininkų. Nei tie, nei kiti nesugeba deramai bendrauti. Vadinasi, reikia sodinuką pririšti, kad nelinktų nei į vieną, nei į kitą pusę. <...> Mes privalome ne tik pažaboti savivalę, bet ir nepalaužti dvasios. Vaiko valią reikia formuoti ir šlifuoti, įdiegiant sugebėjimą pačiam save drausminti ateityje."

Savo knygoje "Užsispyręs vaikas" dr. Dž. Dobsonas pasakoja sulaukęs moters laiško, kuriame ji guodėsi nebegalinti susitvarkyti su savo sūnumi. Moteris psichologui rašė: "Mokytoja patarė išmokyti jį geriau sutarti su bendraklasiais. Jis turėjo nemalonumų stadione ir mokyklos autobuse. Eidamas iš autobusų stotelės namo, visada susipeša arba ką nors apmėto akmenimis, todėl pati parsivežu jį iš mokyklos. <...> Bilo mokytojai, seserys ir kaimynų vaikai skundžiasi, kad jis keikiasi ir prasivardžiuoja. Iš tiesų jis kasdien ką nors nuverčia ar sulaužo. <...> Mūsų padėtis beviltiška. Bilas auga ir stiprėja, bet proto neįgauna. Patarkite, ką mums daryti ir kur kreiptis. Mano vyras pažadėjo niekur nesivesti Bilo, kol jis neįgaus proto ir nepradės "elgtis kaip civilizuotas žmogus". Jis grasina atiduosiąs berniuką į koloniją. Aš nenorėčiau, kad jis ten patektų, bet jam padėti gali tik žmonės, žinantys, ką su juo daryti. Prašau, padėkite, jei galite."

Psichologas šioje situacijoje įvardijo esminę ugdytojų klaidą: bejėgiškumą.

"Pirma, tėvai nesiėmė jokių priemonių, kad sutramdytų jo nepaklusnumą, nors jis akivaizdžiai kviečia juos įsikišti. Baisu vadovauti sau, kai tau tik dešimt metų ir nėra nė vieno verto pagarbos suaugusiojo. Ar tik ne dėl to vaikinukas nepaiso jokių elgesio normų ir puola bet kurį autoritetą? Kai Bilas paskelbė karą mokytojai, ši pasidavė jo atakuojama. Vienintelė jai kilusi mintis - tai paskambinti sutrikusiai motinai ir pareikšti: "Reikia išmokyti Bilą sutarti su bendraklasiais."

Mokyklos autobuse Bilas elgėsi kaip įsisiautėjęs chuliganas; eidamas namo susimušė su bendraklasiais; išmušė langus; subraižė veidrodį; nešvankiai keikėsi ir kankino savo seseris. Jis valgo, kas pakliūva, atsisako ruošti pamokas ir atlikti bet kokias pareigas. Ar dar galima abejoti, kad Bilas tiesiog šaukia: "Žiūrėkite! Aš viską darau blogai! Ar kas nors mane myli? Ar kas nors manimi domisi? Negi niekas negali man padėti? Aš nekenčiu pasaulio, o pasaulis nekenčia manęs!"

Psichologas atkreipia dėmesį, jog vienintelė mamos reakcija į sūnaus nepaklusnumą - nusivylimas ir liūdesys ("Mes bejėgiai ką nors padaryti"), vienintelė auklėjimo priemonė - pyktis, riksmas ir ašaros, nors audringas emocijų demonstravimas visiškai neefektyvus. "Nei mama, nei tėtis nenori vadovauti ir imtis jokios atsakomybės. Šeimoje nėra galvos. Laivas neturi kapitono. Jis dreifuoja be tikslo, nes neturi vadovo, ryžtingo, stiprios valios žmogaus, sugebančio išvesti šeimos laivą į saugius vandenis."

Pasak dr. Dž. Dobsono, tėvai privalo sutramdyti sūnaus savivalę: nustatyti elgesio taisykles, padėti pagal jas elgtis, o jeigu vaikas jų nepaiso - leisti patirti pasekmes.