Kaip nugalėti tingėjimą?

Dažnai tai, ką apibūdiname žodžiu "tinginystė", iš tiesų yra žmogui primetamų stereotipų, elgesio normų, vertybių, tikslų ir užduočių neigimas. Alfredas Langlė (Alfred Langle), austrų psichoanalitikas, medicinos mokslų daktaras, abejoja, ar visada šį "tingulį" reikia nugalėti.

Ginamasis žodis tinginystei

"Gryno pavidalo tingėjimas neegzistuoja", - teigia A. Langlė. Mes visuomet esame kuo nors užsiėmę - santykiais su pasauliu, su savimi ir su savo ateitimi. Pavyzdžiui, kinai turi sąvoką "vei vo", kuri apibūdina egzistavimą sau. Tingėti ką nors daryti, atidėlioti, vilkinti, anot austrų psichoanalitiko, reiškia gintis nuo to, kas trukdo būti pačiam savimi ir natūraliai gyventi savo gyvenimą. "Tingėdami daryti tai, kas ne prie širdies, mes paliekame laiko ir jėgų veiklai, kuri mums patinka."

Tingėjimas yra ir būdas išgyventi nepalankų laikotarpį. A. Langlė pasakoja, kad viena studentė kreipėsi į jį pagalbos, nes kankinosi dėl tariamos savo tinginystės. "Labiausiai neveiklumas ir sąstingis ją užvaldydavo tada, kai reikėdavo pradėti naujus projektus. Paaiškėjo, kad, spaudžiama tėvų, mergina daugybę metų mokėsi to, kas jos visai nedomino. Kai pradėjo dirbti pagal specialybę, ją ištiko nervų priepuolis. Mergina visiškai sutriko ir nebežinojo, kaip gyventi toliau."

Tinginystė, su kuria ilgą laiką bergždžiai kovojo ši A. Langlės pacientė, atsirado ir išsikerojo studijų metu. Psichoanalitiko požiūriu, mergina ja dengėsi kaip širma norėdama apsaugoti tikrąją savo asmenybę. Kalbėdamasi su psichoterapeutu, ji atsakė į du, anot A. Langlės, kiekvienam žmogui svarbiausius klausimus. Pirmas: "Ar toje veikloje, kuria aš užsiimu, yra kas nors man vertinga?" Antras - "Ar tai, ką privalau atlikti, atitinka mano esmę?"

Atsakymai į šiuos klausimus padeda žmogui išsaugoti savo asmenybę vientisą, pergyventi gyvenimo "žiemas" ir sulaukti "atšilimo", teigia A. Langlė.

Prokrastinacija

Terminas "prokrastinacija" ("crastinum" lotyniškai reiškia "rytoj", "pro" - po) atsirado 1977 m. Juo imta apibūdinti būklę, kai įvairiais būdais bandoma pabėgti nuo privalomų darbų ("pradėsiu rytoj", "dabar dar išgersiu kavos, o paskui jau..." ir pan.).

Tai nemaloni būklė, nes žmogus supranta, kad vis tiek privalės padaryti nenorimas užduotis. Dėl to spaudimas, o kartu kaltės jausmas bei stresas nuolat auga. Likus mažai laiko, kai nebėra kur dingti, adrenalinas "tinginį" priverčia susitvarkyti su užduotimi greičiau, nei tai padaro nuosekliai dirbantys žmonės.

Pasak A. Langlės, prokrastinacija atlieka teigiamą funkciją ta prasme, kad ji suteikia "erdvės sau", kuri reikalinga, kad atrastume bent kokią nors privalomos veiklos prasmę ir tada priimtume sprendimą veikti. "Terminui artėjant prie pabaigos, žala, kuri gresia neįvykdžius užduoties, tampa vis akivaizdesnė - o kartu ryškesnė ir jos vertė." Būtent vertės suvokimas ("reikia, nes kitaip...") tampa motyvacija, būtina įgyvendinti sumanymui, aiškina psichoanalitikas.

Beprasmis darbas - tobulai?

Vilkinimo temą išsamiai nagrinėjantis psichologas dr. Timotis Pičlas (Timothy Pychyl), Kanadoje veikiančios Prokrastinacijos tyrimų grupės vadovas, Karltono (Carleton) universiteto docentas, neseniai išleidęs knygą "Solving the Procrastination Puzzle" ("Vilkinimo dėlionė"), teigia, jog vilkinti darbus linkę žmonės nebūtinai yra tinginiai tradicine neigiama prasme - pasyvūs, neturintys valios; atvirkščiai - dažniau tarp jų sutinkamos itin reiklios sau asmenybės, kurios įpratusios viską daryti tik puikiai, kelti sau maksimalius kriterijus ir visada siekti tobulo rezultato. Nerimas, kad tobulas rezultatas nebus pasiektas, verčia juos bėgti nuo naujų ir didelių projektų.

Jeigu darbas atidėliotojui įdomus ir prasmingas, vilkinimo problema neiškyla. Tačiau kam malonu ir įdomu tobulai atlikti beprasmį darbą?

Vienintelis būdas šiuo atveju susitvarkyti su kylančiomis neigiamomis emocijomis (vidiniu protestu) - išlošti laiko, kad "suimtum save į nagą".

Kitaip tariant, vilkinimas ir atidėliojimas ir yra tas laikas, kai žmogus įkalbinėja savo viduje protestuojantį vaiką, šaukiantį "Aš nenoriu! Man tai nepatinka! Aš to nedarysiu!"

Kaip ugdyti valią

JAV Floridos universiteto psichologijos profesorius Rojus Baumeisteris (Roy Baumeister) nusilpusią valią sieja su fiziniu ir psichologiniu nuovargiu. Valia irgi ne begalinė, jos resursai gali išsekti.

Knygoje "Valios jėga" ("Willpower") psichologas pataria pirmiausiai protingai kelti sau tikslus: ne daugiau nei po vieną tuo pat metu ir neprieštaraujančius vienas kitam.

Kad išvengtumėte minčių chaoso, atskirkite, kas yra skubu, o kas svarbu.

Susidėliokite svarbiausius tikslus (prioritetus) iš eilės žvelgdami į perspektyvą. Pradėkite nuo reikšmingiausio. Suskaldykite jį į užduotis. Tarp užduočių darykite pertraukas, tačiau neatsitraukite tol, kol bent vienos užduoties nepabaigsite iki galo (kad ir kokia neįdomi ji būtų). Jei prieš akis matysite prasmingą tikslą - lengviau įveiksite ir užduotis.

Neplanuokite visko!

Net ir labai tvirtos valios žmonės kartais nebesusidoroja su užduočių gausa ir ima skęsti "degančių" darbų chaose. Perfekcionistams tai sukelia neviltį, o kartu ir beprasmybės pojūtį.

Dažniausiai manoma, jog nespėja tie, kurie nesugeba smulkiai susiplanuoti savo laiko. Tačiau ši mintis kaip tik ir veda į spąstus. Neįmanoma suplanuoti visos dienos. Būtinai atsiras nenumatytų trukdžių ir kitų, papildomų, darbų. Vadinasi, jūs turėsite padaryti ne 100 proc., ką buvote suplanavę, bet mažiausiai 150 proc., o tai jau veda į fizinių ir psichologinių resursų viršijimą, ilgainiui - į neviltį ir beprasmybės jausmą. Pervargę mes dirbame neefektyviai, todėl nepersistenkite susiplanuodami nerealų darbų kiekį. Suplanuokite pusę savo dienos laiko ir dirbkite produktyviai.

Šaltinis: "Psychologies", "Journal of Rational-Emotive and Cognitive-Behavior Therapy".

APIE

Austrijoje, Vienoje, dirbantis psichoanalitikas dr. Alfredas Langlė (Alfred Langle) vadovauja tarptautiniam Egzistencinės-analitinės psichologijos bei psichoterapijos institutui (GLE-International) - nekomercinei mokslo asociacijai, kuri veikia daugelyje pasaulio šalių ir jungia medikus, psichoterapeutus, pedagogus įvairiose darbo srityse. Jis yra ir Tarptautinės psichoterapeutų asociacijos vadovas bei žurnalo "Existenzanalyse" vienas iš redaktorių.