V. Šauliui, Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos projektų vadovui, žodis „mirtis“ nebėra svetimas – dabar jis su tuo susiduria kiekvieną dieną.
Ką prisimenu, labai šlapią lietų. Tą popietę labai lijo, bet tas lietus buvo nepaprastas, – apie akimirką, kai sužinojo sergąs vėžiu, kalba jis. – Per tuos metus susigyvenau su šia liga. [Dabar] kiekvieną dieną susiduriu su netiesiogine mirtimi, žmonėmis, kurie yra patekę į tokią situaciją.“
Tik susidūrimas su mirtimi gali išmokyti gyventi, džiaugtis kiekviena minute, sutiktu žmogumi, nesvarbu, kokią pamoką jis neštų.
Išgirdus šią žinią, sako pašnekovas, pirmiausia ištinka šokas, apima begalinis stresas, nesuvoki, kas su tavimi dedasi, kas tu esi, kiek dar gali svečiuotis šioje žemėje. Po to – skubėjimas, o dar vėliau tenka nuleisti sparnus.
„Žmonės sureikšmina, mano supratimu, nereikšmingus dalykus. Reikšmingus praleidžia, į juos nesigilina. Kai išgirsta, kad jiems liko keletas mėnesių, suvokia, kad dar nepradėjo gyventi. Visą laiką rašė juodraštį ir galvojo, kad [perrašyti] į švarraštį suspės.
Tada skuba negrabia, ligos išvarginta ranka rašyti, tespėja kelias eilutes. Dėl to žmonės miršta sunkiai ir skausmingai, nes negali susitaikyti, kad laikas išeiti“, – mintimis dalijasi Laima Baršauskienė, Centro poliklinikos bendrosios praktikos slaugytoja.
Su prabangiu visureigiu į krematoriumo krosnį neįvažiuosi.
O mirtis padaro mus nuogus visomis įmanomomis prasmėmis – žmogus suvokia, kad materialūs dalykai, pavyzdžiui, stovintys garaže, mažai ką tereiškia, kartais ir visai nieko. „Su prabangiu visureigiu į krematoriumo krosnį neįvažiuosi. O tie, kurie padarė gerų darbų, išeina lengvai“, – pažymi ji.
Pašnekovė įsitikinusi – darbas, kuriame atsidūrė atsitiktinai, yra geriausia, kas jai yra nutikę: „Mirtis man – pati gražiausia, tauriausia, svarbiausia tema. Nes tik susidūrimas su mirtimi, ačiū Dievui, svetimomis, gali išmokyti gyventi, džiaugtis kiekviena minute, gamtos mostelėjimu, sutiktu žmogumi, nesvarbu, kokią pamoką jis neštų.“
V. Šaulio manymu, kančia turi turėti tikslą, antraip ją išgyventi tampa sunku.
„Žmogus turi suvokti, kad kančia yra viena, ir išgyventi kančią gali, tačiau jei žmogus neturi tikslo kentėti, mirtis ateina anksčiau. Kalbėdamas su tais, kurie serga, sutinku tas pačias nuoskaudas, išgyvenimus. Sutampa netgi sakiniai.
Labai svarbu, kad sergantis žmogus suvoktų, jog jis turi stengtis daryti viską ne dėl savęs, bet dėl aplinkos, kurioje gyvena. Jis privalo gyventi, kovoti ir būti pavyzdžiu tiems, kurie yra greta“, – pažymi pašnekovas.
Kas rytą reikėtų pagalvoti, kad ne visi, kurie išėjo, sugrįš namo.
Jam pritaria ir L. Baršauskienė, kuri tikina, jog nėra geresnio gyvenimo dėl savęs kaip gyvenimas dėl kitų.
„Didesnė laimė gauti, imti ar duoti? Duodanti ranka niekada nebūna tuščia, kaip mano sesė kažkada mėgdavo sakyti. Galvojimas tik apie save yra pats tiesiausias kelias į susinaikinimą“, – teigia ji.
V. Šaulys prisideda prie projekto-meno terapijos spektaklio „NenuGALĖTIeji“, kuriame šokio ir dramos kalba pasakojamos penkios onkologinių ligonių parašytos istorijos.
„Ši mintis gimė iš pačių pacientų. Aktoriai verkia, bet tai nėra gailesčio ar netekties ašaros. Tai džiaugsmo ašaros – žmogus visada turi išsipasakoti, labai svarbu turėti kam papasakoti savo išgyvenimus, dar svarbiau, kad tave kas nors išklausytų“, – kalba Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos projektų vadovas.
O L. Baršauskienė pataria su artimaisiais visada atsisveikinti gražiai, pasakyti jiems gražų žodį. „Kas rytą reikėtų pagalvoti, kad ne visi, kurie išėjo, sugrįš namo“, – pažymi ji.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą